Studentams paskutinė naktis iki egzamino – aukso vertės. Ta naktis gali netgi sutvirtinti draugystę.
Taip praeityje atsitiko ir buvusioms Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino specialybės studentėms I. Ševiakovaitei ir J. Rimkutei, kurios egzaminų sesijai ruošdavosi paskutinėmis naktimis.
Jų draugystė sustiprėjo prieš vieną darbų peržiūrą, kai pastebėjusios, kad trūksta laiko jai pasiruošti, Ieva ir Jolanta nutarė kurti kartu.
Akademijos dėstytojai puikiai įvertino dueto darbą. Geras pažymys jas dar labiau įkvėpė dirbti kartu.
1997 metais abi studentės pirmą savo drabužių kolekciją pristatė Vilniuje vykusiame tarptautiniame mados festivalyje „In Vogue” ir laimėjo pagrindinį prizą – Auksinę sagą, sveriančią apie 50 gramų.
Sėkmė nesiliovė šypsotis – 1998-aisiais vilnietės vėl gavo „In Vogue” pagrindinį prizą ir stažuotę Europos mados sostinėje Paryžiuje.
Ieva ir Jolanta juokėsi, kad ir 1999-aisiais būtų pelniusios Auksinę sagą, tačiau joms festivalyje buvo leista dalyvauti svečių teisėmis.
Nuo 1997-ųjų J.Rimkutė ir I.Ševiakovaitė nutarė žengti vienu keliu – įkūrė studiją, kurioje dirba iki šiol.
– Ar jūsų požiūris į madą per tiek daug metų niekada neišsiskyrė?
Jolanta: Jeigu požiūriai būtų susikirtę, kartu penkiolika metų nebūtume ištempusios. Kodėl žmonės tiek ilgai bendrauja ar dirba kartu? Vadinasi, kas nors jų gyvenime sutampa.
Estetika – įgimta. Skonį lavina ir auklėjimas, akademija. Mūsų požiūris į estetiką sutampa.
Ieva: Manau, kad bendradarbiavimas gali būti pargrįstas ir kontrastų principu.
Jolanta: Mūsų tik charakteriai kontrastingi, bet kūrybos esmė – estetika.
Mūsų duetą sulipdė likimas ir sėkmė. Nežinia, kaip būtų susiklostę, jei nebūtume laimėjusios „In Vogue”.
Tuo metu kartu gavome vienodą profesinę informaciją. Įgijome bendrą patirtį ir vėliau galėjome nesikalbėti. (Juokiasi.)
– Jūsų kolekcijos – ryškių spalvų, žaismingos. Ar jos perteikia kūrėjų charakterius?
Jolanta: Esame skirtingo būdo ir požiūris į gyvenimą kartais skiriasi, tačiau tai netrukdo mums dirbti kartu.
Ieva: Jolantos fone esu ramesnė, bet šiaip nesu labai ramaus būdo. Kai Jolantą užplūsta gera nuotaika, visiems aplinkui pasidaro linksma. Tačiau būna dienų, kai juokauti nesinori.
Jolanta: Oi, gal mes ir ne su juoduoju humoru gyvename. Kai gerai jaučiuosi, lengva juokauti. O kai pabundu ir pritrūksta motyvacijos lipti iš lovos, humoro jausmas dingsta. Ačiū Dievui, kad taip nutinka nedažnai.
– Kokia jūsų kūrybinė virtuvė – ar abi vieną sijoną siuvate, ar kiekviena kuriate atskirai?
Jolanta: Daugiau nei prieš dešimt metų labai aiškiai išsigryninome kūrybines kryptis, kuriomis einame. Ginčų dėl to nebekyla, nes tai – mūsų aptartas ir pasirinktas kelias.
Tačiau kiekvieną sezoną norisi įlieti ir šviežumo į tą temą, kurią pasirinkome. Bet ne tik su Ieva tariamės – mes diskutuojame su daugybe žmonių: grafinio vaizdo dizaineriu, fotografais.
Kai atrandame metų temą, liekame dviese atsakingos už rūbus – spalvas, audinius. Pasiskirstome darbus, kad kartu nevažiuotume į vieną vietą.
Ieva: Dizainerio darbe kūryba užima mažiausią dalį. Didžiausią – vadyba. Juk reikia sukti galvą, kur gauti gerų audinių, pinigų ar sagų.
– Ar pačios kasdien dėvite savo kurtus drabužius?
Jolanta: Dėviu dažnai. Atvirai pasakius, neuždirbu tiek, kad rengčiausi kitų dizainerių rūbais. Jeigu su kuo nors bendradarbiaujame, gauname mainais drabužių.
Dizainerių rūbai brangūs todėl, kad į juos įdėta daug meilės, kūrybos. Jeigu galėčiau įsigyti, labai norėčiau pasipuošti japonų mados namų „Comme des Garons” rūbais.
Vilkėdamos savo kurtus drabužius patikriname audinių kokybę. Jeigu jų nedėvėtume, vadinasi, netikėtume tuo, ką sukūrėme.
Ieva: Man patinka japonų dizainerio Issey Miyake’io kūryba. Tačiau net paprasčiausias „prét--porter” drabužis man per brangus.
Kuriame drabužius tokius, kokius galėtume pačios dėvėti. Siuvame ir kostiumėlius, nes jų reikia kitoms moterims, bet pačios jų nenešiojame.
– Ar bendraujate tik darbe, o laisvalaikiu viena kitai nelendate į akis?
Ieva: Įvairiai nutinka. Daugelis mūsų draugų – tie patys nuo studijų laikų, todėl susitinkame ir laisvalaikiu.
Jolanta: Būtų sveika atskirti darbą ir laisvalaikį. Bet džiaugiuosi, kad sugebėjome iš šmaikščių kūrybinių santykių pereiti į darbinius.
Turime bendrą ūkį, todėl pirmiausia turime dirbti. Tačiau niekas nedraudžia darbe gurkšnoti kavos ir kalbėtis apie asmeninį gyvenimą.
Ieva: Bet darbo metu nėra kada šnekėtis. O po darbo esame pavargusios ir lekiame namo.
Su Jolanta susitinkame teatre – štai neseniai ji su manimi ir mano šešiamečiu sūnumi Luku ėjo į spektaklį „Daktaras Aiskauda”.
– Jolanta, jūs kadaise suvedėte kino operatorių Vladą Naudžių su savo drauge Ieva, padiktuodama jam ne savo, o jos telefono numerį. Ar pati nesigailite, kad nesukūrėte šeimos?
Jolanta: Manote, kad Vladas buvo vienintelis, atsidūręs mūsų akiratyje? (Juokiasi.) Aš žinau visas Ievos, o ji – visas mano istorijas.
O ką reiškia ištekėti? Vestuvės – loterija, laimingas bilietas? Šituo atžvilgiu mano ir Ievos požiūriai skiriasi, nes man šeimos nereikia.
Ieva: Kalbant apie statusą, man jo taip pat mažiausiai reikia. Šeima – vyro ir moters santykiai, nesvarbu, ar jie bus įteisinti, ar ne. Kai gimsta vaikas, atsiranda įsipareigojimų.
O santykiai – sudėtingas dalykas. Jiems reikia ne statuso, o juos nuolat kurti – kaip į laužą mesti malkų ir stebėti, kad jis degtų.
Jolanta: Esu už tai, kad nereikia žmonių santykių apibrėžti standartais. Kiekvienam duota tai, ką jis turi pereiti.
Šie laikai nuostabūs tuo, kad nebeliko klišių. Juk anksčiau merginos tekėdavo tam, kad jų kas nors nepavadintų senmergėmis.
Dabar galima gyventi, kaip nori, – rinktis, ieškoti, blaškytis. O tų santykių gali būti įvairių. Šeima – tik viena santykių galimybė.
Ieva: Šeima turi pliusų ir minusų. Aš turiu vyrą, vaiką ir esu įsipareigojusi jiems. Pavydžiu Jolantai, kad ji turi daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti sau. Moteris, turinti šeimą, daug ko negali sau leisti.
– Jolanta, ar dėl to, kad Ieva turi šeimą, jai mažiau reikia jūsų draugystės?
Jolanta: Aš to nepajutau. Labai myliu vaikus, todėl jos sūnus Lukas kaskart tampa įdomus pašnekovas. Galiu pakalbėti su juo apie gyvenimą, nes jis daug kuo domisi. Lukas bus mūsų studijos direktorius. (Juokiasi.)
– Kokių turite pomėgių?
Jolanta: Namuose turiu sfinksų veislės katiną Mozę ir kornreksų veislės katę Sonią. Man katės – gražu. Patinka jų charakteriai. Jos atitinka mano būdą.
Jeigu Vilniaus centre būtų galima turėti ūkį, norėčiau turėti šunų, arklį, ožką. Gali būti, kad vieną dieną spjausiu į viską ir auginsiu avis, skaitysiu knygas, retkarčiais tapysiu. Nesiruošiu viso gyvenimo skirti madai.
Manau, kad parašysiu ir iliustruosiu knygą vaikams apie Sonios nuotykius. Kai katytė buvo maža, man ji atrodė labai juokinga. Ji netgi kartu su manimi keliavo prie jūros.
Išvydusi ją Sonia išsigando. Būtų smagu surašyti jos istorijas.
Ieva: Mums rūpi ne vien sijonus kurti. Mano svajonės taip pat sukasi apie žemės ūkį. Tai turbūt susiję su bėgančiais metais.
Nusipirkau aguročių, petražolių sėklų ir daiginsiu. Sodyboje ruošiuosi turėti daržą, kurio nereikės ravėti. Pripilsiu šiaudų tarp lysvių, kad piktžolės neaugtų.
– Gali nutikti taip, kad tapsite ūkininkių duetu?
Ieva: Nežinia, kur mada nuves vieną gražią dieną.
Jolanta: Net jei labai mėgsti savo profesiją, norėtųsi turėti galimybę rinktis. Prieš dešimt metų neturėjome pomėgių, nes jiems nebuvo laiko.
Natūralu, kad po kurio laiko darbas atsibosta. Artėjant keturiasdešimtmečiui turi atsirasti pomėgių, kad turėtume galimybę atitrūkti nuo darbų, buitinių reikalų.
Augalų ar gyvūnų priežiūra – irgi kūryba, juk matai, kaip jie auga.