Žinomas prancūzų verslininkas Louis Rearas paties mažiausio maudymosi
kostiumo pasirodymo faktą pasaulio mados scenoje sustiprino, sumaniai
pavadinęs jį žodžiu, tuomet ėjusiu iš lūpų į lūpas, - bikini.
Manekenės, kurioms šiaip svetimas gėdos jausmas, šįkart elgėsi kaip
vienuolės. Jos atsisakė šiuos kostiumus vilkėti per vandens šventę „Molitor“ baseine.
Sutiko tik primadona Michel Bernardini. Jos drąsus
pasirodymas keturių trikampėlių drabužiu, iš kurių kiekvienas buvo
mažesnis už nosinę, garbingiems žiūrovams sukėlė šoką. Tiesa, jie
greitai atsipeikėjo. Nuo to laiko nė vienas kino festivalis neapseidavo
be bikiniais apsitempusių žvaigždučių, kurios savo grožybes rodė Kanų
paplūdimiuose.
Kone labiausiai maudymosi kostiumėlį išgarsino prancūzų žvaigždė Brigitte Bardot. Jos nuotraukos su paplūdimio drabužėliu dabar atrodo
kuklios ir padorios. Bet tuomet aistruoliai, norėdami pamatyti ją
su bikiniu, ryždavosi beprotiškiems žygiams.
Dar ir dabar nepamiršta istorija apie Prancūzijos policijos
sraigtasparnio pilotą, kuris, sukdamas ratus virš privataus žvaigždės
paplūdimio, kaskart leidosi vis žemiau, kol galiausiai nukrito į jūrą.
Per pastaruosius 20 metų bikinis gerokai pasikeitė. Silpnosios lyties troškimas atrodyti laisvesnėmis ir šiuolaikiškesnėmis
vis mažino skiautelę audinio, skirto maudymosi kostiumui pasiūti. Bet
medžiagos kokybei keliami reikalavimai išaugo. Ji privalėjo būti
maloni kūnui, „kvėpuoti“, nevaržyti judesių ir tuo pat metu gražiai
priglusti, po skalbimo nepakeisti formos, greitai džiūti, išlaikyti
sodrią spalvą, o sausu „pavidalu“ - būti maksimaliai lengva.
Svarbiausia: maudymosi kostiumėlis turėjo išryškinti gražiausias kūno
dalis.
Svarbus maudymosi kostiumėlio biografijos
faktas - vientiso, puošnaus žibinto formos su daugeliu klostelių virš
krūtinės ir trumpomis kelnaitėmis modelio atsiradimas. Jį sugalvojo
amerikietė. Netrukus po visus pasaulio paplūdimius vaikštinėjo į
balionus panašios ponios, lyg būtų nenorėjusios skirtis su vaikiškais
kostiumėliais. Tai buvo žaisminga, bet ne daugiau.
Tikras skandalas kilo vėliau. Ir vėl pasižymėjo amerikietis.
Septintame dešimtmetyje jis pasiūlė maudymosi kostiumėlį, padoriai
dengiantį sėdmenis, viršutinę kojų dalį, bet be liemenėlės.
Septintame dešimtmetyje pasikeitė ir paplūdimio drabužių medžiagos. Pasaulį užkariavusi sintetika neatitiko visų
šiuolaikinių reikalavimų. Tik pagaminus laikrą (JAV, 1958 metai),
prasidėjo naujas maudymosi kostiumėlių amžius. Neišvaizdi ir balkšva
naujovė daro stebuklus: vos du šio pluošto procentai garantuoja medžiagos
patvarumą, estetinį patrauklumą ir didesnį elastingumą. Laikra
naudojama su kitų rūšių pluoštais. Jos derinys su kūnui nemaloniu
neilonu davė stulbinamą rezultatą.
Maudymosi kostiumėlių medžiagų gamybos technologija sparčiai vystosi.
Viena aktualiausių Prancūzijos bendrovės „Greystone S.A.“ naujovių -
oro pripildytas pluoštas. Gamintojai tikina: jei maudymosi kostiumėlio
audinyje bus tik 250 gramų šių „stebuklingų“ siūlų, juo apsivilkęs
net 130 kilogramų sveriantis, bet prastas plaukikas išsilaikys vandens
paviršiuje!
Maudymosi kostiumėlių priešistorė
Galantiškojo XVIII amžiaus pabaigoje higienai nebuvo teikiama reikšmės.
Aitrus neprausto kūno kvapas, kurį nuslopindavo didžiulis kiekis
kvepalų, buvo laikomas visiškai įprastiniu dalyku. Dėl to Oksfordo
universiteto daktaro Carolio Rousselio darbas apie gydomąsias jūros
maudynių savybes atrodė kone revoliucinis. Aukštuomenė su nuostaba
sužinojo, kad antikos laikų kilmingieji pliuškenosi jūros bangose.
Tiesa, vilkėdami kostiumus, kuriais juos apdovanojo gamta. Trumpai
sakant - pliki.
Atviras maudymosi kostiumėlis, kuriuo buvo apsitempusios IV mūsų eros
amžiuje sukurtose Sicilijos freskose pavaizduotos merginos, dar
nepatvirtina jo egzistavimo fakto. Greičiausiai šis „drabužis“ atsirado
žymiai vėliau - kartu su figos lapeliais, kuriais buvo pridengiamos
intymios Renesanso epochos skulptūrų vietos.
Kaip ten bebūtų, bet Oksfordo universiteto daktaro išvados apie maudynes
paliko tokį didelį įspūdį amžininkams, kad šie, užmerkę akis, pradėjo
pliuškentis vandenyje, tikėdamiesi, kad jis padės išsigydyti nuo visų
negalavimų.
Gydymosi procesas vyko specialiai įrengtose maudymosi vietose, bet be
specialių kostiumų. Net po 150 metų, - XIX ir XX amžių sandūroje, -
paplūdimio kostiumai vis dar niekuo nesiskyrė nuo įprastinių. Juos,
gausiai papuoštus nėriniais, raukinukais, įsiuvėliais, dailiosios lyties
atstovės užsitempdavo ant korseto, o ant galvos užsidėdavo skrybėlę.
Ir taip pasipuošusios traukė į paplūdimį.
Paplūdimio mados srityje daugiausia pažengė sportininkai. Kol po
seklumą braidė nėriniuotos ir raukinukais pasidabinusios moterys,
stipriosios lyties atstovai, kurie teikė pirmenybę aktyviam gyvenimo
būdui, demonstravo treniruotas figūras, įspraustas į ankštas
trikampes raudonos spalvos kartūno kelnaites. Reikia pripažinti, kad
jos nelikdavo be moterų dėmesio.
Skausmingos paplūdimio kostiumo paieškos tęsėsi dar 100 metų. Jų
rezultatai dažnai nuvesdavo į aklavietę. Pavyzdžiui, labai nevykę buvo
ilgi raudoni arba mėlyni XX amžiaus pradžios kombinezonai. Jie buvo
siuvami iš tiko, - medžiagos, kuri nekėlė estetinio pasigėrėjimo.
Toks maudymosi kostiumas atrodė
tragikomiškai, ypač su geltonomis guminėmis kepuraitėmis,
kurios buvo padailintos kombinezono spalvos volanais.
Kostiumai išsipūsdavo vandenyje it milžiniški burbulai.
Ne ką geriau savo pusėje atrodė ir vyrai. Dryžuoti, iki blauzdų
siekiantys triko paryškindavo figūros trūkumus.
Iki trečiojo dešimtmečio maudymosi kostiumėlio ilgis gerokai sutrumpėjo.
Jau tada jis buvo pradėtas siūti iš plonų ir blizgančių medžiagų.
Tiesa, tuo metu naudojami trikotažas ir tafta nelabai tinko maudymosi
kostiumėliui, bet užtat suteikdavo patrauklų šlapio paviršiaus efektą.