Pypkę rūkantis P. L. Vuittonas daro džentelmeno įspūdį. Tad
nieko keisto, kad anekdotą apie kepyklą, kur lagaminų dinastijos įkūrėjo
proproanūkis pamiršo džentelmeniškumą, jis laiko pernelyg grubiu. Kita
vertus, jam patinka subtilus humoras, kandus, bet neįžeidžiantis
sąmojis.
Pasak P. L. Vuittono, jo misija - kovoti su plagiatais. Rinkodaros
specialistų vertinimu, 99 procentai „Louis Vuitton“ gaminių, kuriais
prekiaujama pasaulyje, su originalu turi tiek pat bendro kiek Paryžiaus
Eiffelio bokštas su savo kopija Disneilende, Floridoje. Nėra antro
tokio prekės ženklo, kuris būtų taip dažnai kopijuojamas kaip „Louis Vuitton“.
Plagiato kainų paletė labai plati: nuo prastos klastotės už 20 eurų iki
rankomis pagamintos taurios kopijos už 400 eurų. Nuostolius, kuriuos
patiria bendrovė, sunku įvertinti.
Bet ar daug klienčių, perkančių pigią „Louis Vuitton“ kopiją, gali sau leisti
originalą už 3 tūkstančius eurų? Ir ar milijonais gaminamos kopijos
nėra didžiausias komplimentas jo gamintojui? Juk tai byloja apie jo
prekės itin didelį populiarumą.
Pasakojamos istorijos, kai „Louis Vuitton“ parduotuvėse klastotės nebuvo
atpažintos ir jas teko nusiųsti taisyti. Ar tai melas?
„Parodykite man tobulai nukopijuotą egzempliorių. Per 30 metų būta
vieno atvejo, kai suabejojusios pardavėjos man atsiuntė rankinę. Tai
buvo originalas“, - sakė garsiosios lagaminų dinastijos proproanūkis.
Norintys susitikti su P. L. Vuittonu, privalo palikti
elegantiškus Paryžiaus sostinės bulvarus ir nukakti į priemiestį.
Kai čia garsiosios bendrovės kūrėjas 1854 metais atidarė savo dirbtuvę,
plytėjo pieva, užtat arti driekėsi Sena - vandens kelias.
Jau anuo metu šlovinamo, aristokratams tiekiamo kelionių lagamino
gamintojo žmona nebuvo sužavėta savo gyvenamąja vieta.
„Proprosenelei trūko miesto su visais jo malonumais bei patogumais.
Man, priešingai, patinka kaimo gyvenimas. Daug mieliau einu į laukinių
šernų medžioklę nei į užsienio reikalų ministro priėmimus“, - sako
P. L. Vuittonas.
Lagaminų disnastijos proproanūkis išdidžiai sako, jog statinio, kur
gimė, atramines geležines sijas sukūręs ne kas kitas, o Gustave'as
Eiffelis.
Dirbtuvės ir su jomis besiribojantis gyvenamasis namas slepiasi už
gebenės. Vila nėra labai didelė, bet elegantiška. Prancūziškas jugendo
stilius, gėlėti ornamentai, taurios skrynios iš Andalūzijos.
Švininiai įstiklinti svetainės langai turi paslaptį, kurį vilos
šeimininkas P. L. Vuittonas pasakoja su neslepiamu vaikišku susižavėjimu.
Kai kuriose vietose nepermatomas šedevras įskilęs.
Nedideli, skaidraus stiklo intarpai leido Vuittonų šeimai stebėti
darbininkus, triūsusius priešais esančioje dirbtuvėje.
„Bet tuo dabar nesinaudoju“, - šnabžda
lagaminų dinastijos proproanūkis, kurio balse suskamba suvaidinto
diskretiškumo gaidelės.
Rožėse skęstančiame sode mažasis Patrickas Louisas žaidė su kaimynų
vaikais. Būdamas jaunu vyru išvyko į Paryžių studijuoti
veterinarijos Sorbonos universitete.
Kai tvirtai ant žemės stovintį anūką senelė pakvietė į bendrovę, jis
pakluso. Jau beveik 40 metų P. L. Vuittonas paskyrė lagaminų
kūrimo menui.
Jam teko su skaudama širdimi stebėti kaip susivaidijusi šeima 1987
metais bendrovę pardavė. Prekės ženklas „Louis Vuitton“ įsiliejo su „Moet
Henessy“ į prabangos koncerną LVMH ir proproanūkis tapo savo nuosavo
vardo tarnautoju.
Dabar, per 60 perkopęs P. L. Vuittonas vadovauja išskirtinės paskirties
tiekimų skyriui. Čia gaminamas kelioninis lagaminas, kurio kaina tokia
kaip vidutinės klasės automobilio: tai - mobili spinta-lagaminas,
kuriame telpa garderobas, prie jo dar priklauso išardomas sekreteras iš
vyšnios medžio. Arba rankinis lagaminas, kurioje dviejose minkštose
nišose telpa dvi šampano taurės.
Pastarąjį užsakymą P. L. Vuittonas prisimena su didžiausiu malonumu:„Klientei nepatiko „Air France“ šampano taurės. Na, o kliento
pageidavimas - įsakymas“.
Klientų fantazijai ir norams ribų nėra. Štai garsusis vokiečių
dizaineris Karlas Lagerfeldas pageidavo odinio apvalkalo, į kurį
keliaujant galėtų įsidėti savo „iPod“.
Na, o koks turi būti lagamino dydis? Pasak P. L. Vuittono,
didžiausias svoris turi būti toks, kad jį galėtų panešti du vyrai.
Nepaisant to, kad lagaminai nedabinami deimantų aplikacijomis, blogo
kičo paklausa auga, teigia garsiųjų lagaminų dinastijos proproanūkis.
Per metus dirbtuvė priima apie 300 darbų pagal užsakymą. Esant dideliems
užsakymams, Patrickas Louisas du kartus keliauja pas klientus.
Iš pradžių tam, kad išklausytų jų pageidavimą ir padarytų pirmuosius
gaminio eskizus, paskui - įteikiant užsakymus.
Jei P. L. Vuittonas įteikia užsakymus asmeniškai, nufotografuoja juos
skaitmenine kamera. Galimos klientūros galerijoje puikuojasi mažiau
garsenybių nei manoma.
„Trijų ketvirtadalių mano klientų niekas neatpažintų gatvėje. Tai
tiesiog pasiturintys, daug keliaujantys žmonės“, - sako lagaminų
dinastijos proproanūkis.
Štai viena japonų šeima buvo užsakiusi pagaminti jų dešimtmetei dukrelei
jos vaikystės šventovę, kurioje turėjo būti saugojami pieniniai
mergaitės dantys, šilkinė plaukų sruoga, pirmieji bateliai. Visiems
šiems vaikystės prisiminimams atsirado vietos iš veršiuko odos
pagamintuose stalčiuose.
Patrickas Louisas teigia, kad pastaruoju metu vis daugiau
turtingų našlių pageidauja nešiojamojo lagamino savo partnerio ar
partnerės urnai.
Jis gerai prisimena klientą, kuris buvo užsakęs urną savo mylimo
medžioklinio šuns pelenams laikyti. Buvo atliktas ir šis užsakymas.
„Nesu snobas. Snobas niekina tai, kas paprasta. Aš tai vertinu. Savo
namuose Bretanėje bendrauju su ūkininkais ir žvejais. Man patinka
sąžiningai, dorai dirbantys žmonės“, - tvirtina „Louis Vuitton“ dinastijos
proproanūkis.
Jis nedalyvauja aukštuomenės vakarėliuose, jo netraukia Žydrasis
Krantas, Amerika. Į Jungtines Amerikos valstijas skrenda tik darbo
reikalais. „Louis Vuiton“ proproanūkis mieliau sėdi jachtoje nei lėktuve.
Beje, su panieka žvelgia į golfą.
„Juokinga, mažą kamuoliuką gainioti po žolę, ar ne?“ - sako
P. L. Vuittonas.
Jis mano, kad per daug žavėtis kelionėmis neverta.
„Sąžiningai ir atvirai pasakius, man maloniausia vėl būti namuose“, -
prisipažįsta garsiosios lagaminų dinastijos proproanūkis P.L.Vuittonas.