Knygos dalis „Italija. Mados ekspresas” man patiko. Nesigailiu įlipęs į mados traukinį Roma–Milanas–Roma: kelionė buvo įdomi ir pamokoma. Visiems, kuriems nesvetimas mados, dizaino pasaulis, siūlau padaryti tą patį.
– Jurga, kodėl knyga „Italija” turėtų būti įdomi Lietuvos skaitytojams?
– Į tavo klausimą atsakysiu klausimu: „O kodėl didžiausios Lietuvos drabužių bendrovės veža į savo šalį žymiausių italų mados prekių ženklų gaminius? Kodėl Vilniaus senamiestis švyti itališkais mados kūrėjų vardais? Todėl, kad italų mada pasaulyje pirmauja.
Italija traukia, ja sergama. Ypač jos mada, gastronomija, bendravimas.
Visi tariasi žiną, kuo ir kaip skiriasi aukštoji mada nuo „prêt-à-porter”, bet pasikalbėjus aiškėja, kad domėjimasis mada vis dar laikoma nelabai rimta laisvalaikio leidimo forma.
– Ar tavo „Italija” – tai stilingo gyvenimo būdo gidas po Milaną ir Romą?
– Žodis „gidas” man nepatinka, nes primena kai kurių žurnalistų triukus: pasirausia internete ir parengia gidą. Šiais greitos informacijos laikais tai padaryti nėra sunku.
O mano tikslas buvo kitoks. „Italija” – tai mados žurnalistika, kuri gana sudėtinga. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir kitaip: sėdi salėje, stebi dizainerio kolekciją, aprašai rūbus, batus, spalvas.
Arba dar geriau: panaršai po kokį nors britų ar amerikiečių tinklalapį, peržvelgi mados namų „Dolce & Gabbana”, „Gucci”, „Giorgio Armani” nuotraukas ir pirmyn.
Kaip atskirti profesionalią mados žurnalistiką nuo mėgėjiškos? Profesionalas nekritikuoja, nesitaško seilėmis, o paaiškina skaitytojui tai, ką mato per kolekcijos pristatymą, jaučia, girdi. Jis turi perteikti dizainerio idėją, suvokti jos socialinį kontekstą. Taip tik atrodo, kad nauja spalvinė tendencija yra tuščias dizainerio kaprizas: užsinorėjau ir padariau. Iš tiesų dizainerio idėja – tai mūsų laiko, mūsų epochos atspindys. Ta idėja visus ateinančius metus pasikartos ne tik drabužių, bet ir baldų, interjero, automobilių dizaine.
– Dešimt metų praleidai Italijos mados savaičių užkulisiuose ir pristatymuose. Kokie žmonės ir susitikimai paliko didžiausią įspūdį?
– Turėjau susitikti su Giorgio Armani. Pirmoji šio susitikimo akimirka buvo siaubinga, nes dizaineris išplūdo savo spaudos atstovę, supainiojusią Lietuvą su Latvija.
Stipriai jaudinausi. Užuot uždavusi jam iš anksto paruoštus klausimus, pati ėmiau ir viską išklojau, ką žinau apie G. Armani. Tai dizainerį pralinksmino, įtampa atslūgo.
Atmintyje ilgam išliks susitikimas ir su Brunello Cucinelli. Spaudos atstovas man pokalbiui buvo paskyręs trisdešimt minučių, bet susitikimas užtruko daugiau kaip valandą. Kalbėjome ne tik apie madą, bet ir apie gyvenimą, baimę, patirtį. Tai buvo pats niūriausias mano gyvenimo laikotarpis. Bet iš garsaus dizainerio išgirdau tokių padrąsinančių žodžių, kokių niekada nebuvau girdėjusi nė iš vieno artimo žmogaus.
– Su kuriuo dizaineriu nori išgerti kavos?
– Neseniai buvau susitikusi su aukštosios mados namų „Maison Gattinoni” dizaineriu Guillermo Mariotto. Susitikome RAI televizijos studijoje Romoje laidos „Šoku su žvaigždėmis” filmavimo metu. Tai žmogus vulkanas, trykštantis gera energija.
Norėčiau išgerti espreso puodelį ir su „Gucci” dizainere Frida Giannini. Ji kol kas man dar iki galo nepažinta, įdomi moteris.
– Ar yra Lietuvoje moterų tipas, kurį italai, kaip rašai knygoje, vadina „donna di classe”?
– Manau, jis labiau matomas Romoje ir Paryžiuje. „Donna di classe” sąvoka siejama su aristokratiška moters kilme, nors šiuo terminu išreiškiama moters vidinė elegancija, jos elgesys, manieros, kalbėjimo būdas.
Lietuvoje tokia buvo Barbora Radvilaitė. Kita moteris lietuviška pavarde – šviesaus atminimo Daniela Lozoraitis – tikrų tikriausias „donna di classe” pavyzdys, nors ji buvo ne lietuvė, o italė. Bet lietuviai ją puikiai pažinojo, tad ir suprasti, ką turiu galvoje rašydama apie „donna di classe”, galima prisiminus šią asmenybę.
– Jurga, koks madingiausias posakis Milane?
– „Lusso senza freni” (prabanga be stabdžių). Šio termino nereikia suprasti paraidžiui. Spindėti iš tolo nebūtina, bet jei nesuprasi, kaip privalai atrodyti Milane, tau – vargas.
Gali savo tėvynėje turėti tūkstančio kvadratinių metrų namą ir du restoranus, Milanas tave privers apsiašaroti iš nevilties. Toks šis miestas. Arba tu su juo, arba geriau kojos ten nekelti.
– Kuo kvepia Milanas rytą ir vakare?
– Rytą Milano aromatų puokštė – tai espreso kava, karšti „cornetti” (rageliai) ir brangūs kvepalai. Tai gyvenimo kokybės kvapas.
Tokio nepajutau Londone. Šiame mieste dvelkia viso pasaulio virtuvėmis, tai brangus, bet ne prabangus miestas. O Milano, kaip ir Romos, aromatas – vertybė, ji prieinama visiems, ir tai yra puiku.
Vakare kvapų puokštėje – dar ir švelnus nuodėmės kvapas, juk Milanas vis dar išlaikė linksmybių miesto įvaizdį.