Paradoksalu, bet juoda nėra tokia praktiška spalva, kaip apie ją sakoma. Kadaise net alchemikai tvirtino, kad bet kuris daiktas, nuolat nešiojamas iš vienos vietos į kitą, neišvengiamai tampa juodas. Tačiau tai vis dėlto legenda.
Juoda prastai dera su mėlyna ir ruda – kitomis dviem pagrindinėmis vyriško garderobo spalvomis. Juoda spalva taip pat yra tepi.
Atlikus tyrimą, kodėl žmonės išmeta savo drabužius, nustatyta, kad dviem trečdaliais atvejų išmetami juodi drabužiai – dėl susidėvėjimo. Tik trečdaliu atvejų žmonės išmeta kitokių spalvų drabužius – dėl to, kad „nebemadingi”, „man netinka” arba „nenaudojami”.
Tai reiškia, kad gyvenime juoda yra naudojama dažniausiai, nors toli gražu ne dėl praktiškumo.
Tiesiog juoda spalva yra mistiškiausia ir galingiausia, ypač kai siekiama pademonstruoti tokius dalykus kaip valdžia, turtas, įtaka ar paslaptingumas.
Atsimenate banditų dialogą režisieriaus Quentino Tarantino filme „Pasiutę šunys”? Išdalijus slapyvardžius – spalvas, misteris Purpurinis (aktorius Steve’as Buscemi) klausia vadeivos Džo: „Kodėl mes negalime patys sau pasirinkti spalvų?” Į tai Džo atsako, kad tai jau mėginta: „Visi nori būti misteriais Juodaisiais.”
Augalai, kad patrauktų dėmesį, dažosi ryškiomis spalvomis, o žmonės vilki juodai.
Antropologai teigia, kad tais senais laikais, kai tik atsirado kalbos, žmonės pasaulio spalvoms apibūdinti žinojo tik du žodžius „juoda” ir „balta”. Ir nebuvo juoda tokia jau bloga, ypač senovinėse civilizacijose – Egipte, Kinijoje, Indijoje.
Egiptiečiai juodą spalvą laikė gyvenimo atsinaujinimo ir gyvybingumo spalva, ji dažniausiai buvo taikoma kartu su žalia.
Žalia reiškė augaliją, o juoda – žemę, iš kurios ta augalija atsiranda.
Būtent dėl to svarbiausio egiptiečių dievo Ozyrio statulos visada juodos. Ir nors jis buvo mirties dievas, turėjo privilegiją suteikti naują gyvenimą. Egiptiečiams tai simbolizavo malonų pomirtinį gyvenimą.
Kinijoje atsiradęs in ir jang simbolis reiškė amžinybę, o pati spalva kasdieniuose apdaruose reiškė tiesumą, garbę ir išmintingą tylą.
O Japonijoje gedulas buvo ir tebėra reiškiamas balta spalva, o ne juoda, kaip įprasta Vakarų civilizacijose. Mat tik Vakarų civilizacijose juoda turėjo blogą aurą ir vardą. Gal dėl to, kad Adomui ir Ievai suvalgius uždraustąjį obuolį „Žemėj stojo tamsa”?
Gal dėl to, kad velnias buvo tapomas juodai?
Bet kuriuo atveju ši spalva nepatiko nei senovės graikams, nei romėnams. Juoda buvo vergų spalva, nes „juoda sugeria kitas spalvas ir neturi savo šviesos”.
Romoje juoda toga buvo vilkima vieninteliu atveju – per gedulą (kaip byloja Renesanso iliustracijos, vyrai, nešantys nužudytojo Cezario palaikus, vilkėjo juodomis togomis).
Pasirodyti viešumoje vilkint juodais drabužiais kitais atvejais Romoje buvo tas pat, kaip išduoti tėvynę.
Net ankstyvaisiais viduramžiais Europoje juoda nebuvo populiari ir dažnai klaidingai siejama su klerikalais. Nei ano meto dvasininkai, nei vienuoliai nevilkėjo juodų apdarų ir iki pat XI amžiaus balta buvo dominuojanti apeiginiuose drabužiuose.
Ir kryžiuočiai į Lietuvą veržėsi ryšėdami baltus apsiaustus, o Juodojo riterio įvaizdis atsirado tik XIX amžiaus iliustracijose.
Net ir patys uoliausi stačiatikių vienuoliai, kad ir kaip juos būtų sunku įsivaizduoti be ilgų barzdų ir juodų abitų, juodai pirmą kartą apsirengė tik XVIII amžiuje per Petro II laidotuves.
Jau pirmieji krikščionys suvokė, kad juodos spalvos apdarai daro bet kurį žmogų išvaizdesnį, o jie sekė antikos tradicija niekinti gyvenimišką tuštybę ar kūno džiaugsmus (tik mūsų eroje atsirado legenda, kad Sokratas vilkėjo juodus apdarus).
Apie jokią juodos spalvos mistiką nebuvo galvojama, tik vėlyvaisiais viduramžiais susiformavo dvasininkų tradicija vilkėti juodus apdarus kaip gedulo dėl žmonijos nuodėmių, geradarybės ir kuklumo simbolį.
Juoda taip pat reiškė nuolankumą. Kunigai ją vilkėjo demonstruodami nuolankumą Dievui, o moterys – savo vyrams (Sicilijos kaimuose tai matyti ypač akivaizdžiai).
Pasauliečiai prasčiokai, o ir elitas, juoda spalva visai nesižavėjo.
Juoda jiems reiškė purvą (pagal žemės spalvą), o kuris save gerbiantis žmogus norėtų vaikščioti purvinas?
Viduramžiais visi rengėsi spalvingai – prasčiokai rudai ir žaliai, o elitas – sunkiau išgaunamomis spalvomis: mėlyna, geltona ir raudona.
Renesanso laikais juoda spalva atėjo į europietiškus apdarus, bet ne visus ir ne visur.
Tai įvyko tik XVI amžiuje. Pirmieji elito atstovai pradėjo rengtis juodai Ispanijos karaliaus dvare. Tai sąlygojo bjaurus tuomečių monarchų Habsburgų charakteris. Būdami katalikai iki kaulų smegenų, jie nekentė jokio gyvybiškumo ir linksmybių, o juoda spalva tam puikiai tiko.
Juoda didikams tapo uniforma ir signalizavo, kad buvusiai ištvirkavimų ir pasileidimo epo-chai atėjo galas. Juoda spalva tapo nuodėmės, linksmybių, originalumo ir pačios mados, kaip koncepcijos, atmetimo simboliu.
Ji padėjo suvienyti pasileidusį elitą. Taip juoda spalva Ispanijoje įgijo net politinę prasmę – paversti disciplinuotais ir asketiškais ispanai susivienijo prieš išorės ir vidaus priešus, tokius kaip protestantai ir prastuomenė.
Tai negalėjo trukti amžinai – su besikeičiančiais laikais keitėsi ir apdarų mados. Nuo juodų ispanų didikai lengvai pereidavo prie spalvingų apdarų, o prireikus visi vėl apsirengdavo juodai.
Tada į Europą atslinko dideli sukrėtimai. Prancūzijoje įvyko revoliucija, karaliaus galva nusirito į giljotinos pintinę, per žemyną nuvilnijo Napoleono karų banga ir pati Europa staiga išblaivėjo.
Jau komiškai atrodė praėjusio amžiaus aristokratai, leidžiantys valandas prie veidrodžių ir besidabinantys margai kaip papūgos.
Į Anglijos sostą atsisėdo karalienė Viktorija, su kuria prasidėjo asketizmo epocha, o poetai su lordu Byronu pasinėrė į melancholiją. Europa gedėjo. Europa tapo kukli ir rūsti.
Taip XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje visos vyriškų apdarų spalvos pradėjo nykti ir virsti juoda. Vyrai, turintys valdžią ir finansinę galią, pradėjo atrodyti taip, tarsi kasdien vaikščiotų į laidotuves.
Į tą amžių kaip į laidotuves žvelgė ir literatūra. Honore de Balzacas, Charles’is Baudelaire’as tvirtino, kad „juoda spalva, kaip ir mirtis, galų gale suvienijo visus vyrus”.
Tačiau dėl ko Europos vyrams reikėjo gedėti? Ne vien dėl milijonų vaikinų, paguldžiusių galvas Napoleono karuose nuo Lisabonos iki Maskvos.
Revoliucijos nušlavė senąją aristokratiją į istorijos šiukšlyną, Europoje triumfavo universalios lygybės idėjos, o naujoji klasinė sistema ir demokratinė buržuazija sunaikino individualumo sąvoką.
Visi pasidarė lygūs. Visi pasidarė juodi. Tai jau buvo nebe mada, o visuotinis aprangos kodas. Ne to laiko reikalavimų paisymas, o universalaus bendrumo demonstravimas.
Juodi drabužiai buvo vilkimi stengiantis neišsiskirti iš minios, nes tuomečiai vyrai atliko savo socialines funkcijas ne būdami namie, o bendraudami vienas su kitu – maždaug tais laikais ir suklestėjo džentelmenų klubai.
Būtent XIX amžiaus viduryje susiformavo nuostata, kad juodai vilkintis žmogus ką nors neigia. Ir tuomečiams vyrams reikėjo daug ką paneigti. Nusimesti didikišką spalvingumą, riterio plunksnas. Vyrai nebekeliavo karietose, jie jodinėjo žirgais.
Prie to prisidėjo dar du veiksniai. Pirma, XIX amžiaus viduryje Anglijos karalienės Viktorijos gedulas dėl savo mirusio vyro princo Alberto truko visus metus, ir kuklios juodos aprangos mada iš Londono paplito po visą Europą.
Antra, Anglijoje kilo pramoninė revoliucija ir suklestėjo nauji verslai, tokie kaip bankininkystė bei geležinkeliai. Ir naujieji turtuoliai nebepaisė ankstesnio amžiaus mados demonstruoti savo turtingumą margais drabužiais. Dabar jie norėjo atrodyti rūsčiai, kaip rūstūs buvo ir tie verslai, kuriuos jie valdė. Juoda tapo valdžios ir galybės spalva. Pasaulyje stojo rimtumo era.
XX amžiuje juodos spalvos įtaką dar labiau sutvirtino kinematografija, ypač per Didžiąją depresiją, kai minios neturinčių ką veikti vyrų leido laiką kino teatruose.
Nespalvotose juostose visi frakai ir smokingai atrodė juodi, o juos vilkintys aktoriai degančiomis akimis ir elegantiškais rankų judesiais atrodė impozantiškai. Jais norėjosi sekti.
Taip susiformavo Prancūzijos impresionistų mėgstama tema – juodai vilkintys ponai su baltomis tarsi gulbės poniomis. Toks spalvų kontrastas atsirado tais laikais, kai žmonės norėjo šokti poromis, o juoda su balta visada atrodė gražiai.
„Mada keičiasi. Stilius yra amžinas”, – sakė garsioji mados kūrėja Coco Chanel.
Juoda visada buvo aiški spalva. Ji lieknina. Ji yra stilinga ir nepaklūstanti laiko reikalavimams. Ji vienodai tinka tiek jaunam, tiek senam. Ji reiškia valdžią, galią, oficialumą, įmantrumą, eleganciją, turtą, paslaptį, anonimiškumą, gilumą.
Juoda tiko tiek anarchistams, tiek bolševikams. Juoda yra iškilminga ir prabangu, tai karališkųjų priėmimų ir „Oskarų” teikimo ceremonijų spalva. Juoda aprangos spalva, kaip ir juodasis humoras per pokalbį, yra ir bus intelektualo požymis.