Antiką menanti istorija
Manoma, kad pirmąjį vermutą paruošė Hipokratas daugiau kaip prieš 2400 metų sumaišęs baltąjį vyną su pelynų ir laukinių gėlių ekstraktais. Senovės romėnai, daugybę papročių perėmę iš graikų, pradėjo vartoti Hipokrato išradimą, tačiau jį savotiškai modifikavo – gamindami aromatizuotą vyną jie naudojo čiobrelius, rozmarinus, salierus ir mirtas.
Istorija nutyli, kieno receptūra vadovavosi viduramžių vienuoliai – graikų ar romėnų. Žinoma tik tiek, kad savo „žolelių vyno“ jie turėjo ir naudojo jį tiems patiems tikslams kaip ir Hipokratas.
Aromatizuoto vyno gamyba apogėjų pasiekė Renesanso epochoje Italijos regione, Pjemonte, kur dideliais kiekiais buvo gaminamas baltasis sausas vynas, puikiai derantis su kvapiųjų žolių ekstraktais. Venecijos prekeiviai sudedamųjų dalių sąrašą papildė egzotiniais prieskoniais, atvežtais iš Indijos, Afrikos, Indonezijos. Iš medicininės paskirties mikstūros jis tapo išskirtiniu gėrimu, mėgstamu prancūzų ir vokiečių aristokratijos.
Savas net karaliaus dvare
Šiuolaikišką vardą vermutas gavo Bavarijos karaliaus dvare, į kurį šio gėrimo buvo atvežta iš Pjemonto. Pjemonte, pagrindiniame vermuto gaminimo regione, šis gėrimas buvo pripažintas tik XVIII amžiaus pabaigoje ir 1786 metais įgavo oficialaus aperityvo statusą Pjemonto karaliaus dvare Turine. Be to, tais pačiais metais pardavėjų buvo pradėtas vadinti vermutu.
XIX amžiaus pradžioje atsirado tiek vermuto gamintojų, kad 1840 metais karalius Carlo Alberto išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo visus vermuto gamintojus oficialiai užsiregistruoti.
Vermutą, kokį mes įsivaizduojame dabar, sugalvojo Antonio Benedetto Carpano 1786 metais Turine. Jis sumaišė muskatą su kitomis sudedamosiomis dalimis, kurių surado savo šeimos gaminamo vermuto receptuose. Rezultatas buvo neįtikėtinas. Visų pamėgtas gėrimas tapo krautuvės vizitine kortele, o klientai tiesiog plūste plūdo.