„Tai buvo emocijų kupinas momentas, man teko sukaupti visa drąsą ir įveikti save“,- pasakojo dizainerė. Vis tik jos pastangos atsipirko ir Paryžiaus 2012-ųjų rudens aukštosios mados savaitė buvo pradėta su viena įdomiausių „Atelier Versace“ kolekcijų mados namų istorijoje.
Blizgantys ilgi modelių plaukai, įspūdingos šviesos, ryškių brangakmenių spalvų paradas ir tiek odos, kiek parodyti galėtų tik Milano klubų liūtės – daugelis kritikų neabejodami teigė, jog ši aukštosios mados kolekcija įkūnijo viską, ką simbolizuoja „Versace“ vardas. Pristatymą pradėjo modelis Lindsey Wixson, kuris dėvėjo trumputį iš plonyčių odos juostelių pasiūtą puspaltį-suknelę, o ant jos diržo buvo išgraviruotas romėniškas skaičius XIX, kuris, kaip juokais svarstė ekspertai, turbūt reiškia tobulą amžių šiai kolekcijai dėvėti.
Vis tik derėtų pabrėžti, jog šis drabužis buvo turbūt pats uždariausias visoje 26-ių modelių kolekcijoje, nes po jo nedelsiant sekė tikras diskotekų auksas – trumputės kristalais nusagstytos mini suknelės, ilgos plevenančio šifono suknelės su skeltukais iki šlaunų viršaus, mados namų simboliu Medūza paženklinti aksesuarai bei net geltonaisiais deimantais inkrustuoti papuošalai. Prabangų „Versace“ moters gyvenimo būdą rodė net audinius jungiančios kristalų juostos, aukštosios mados vardo verti smulkūs odos pjaustinėjimai bei formuoti raštai.
Tikrą „Versace“ atelje darbuotojų meistriškumą įrodė D. Versace parinkta tema – magija bei tapo kortos, kurių abstrakčius ornamentus buvo galima nesunkiai įžvelgti ant didžiosios dalies šifono bei šilko suknelių. Kad pavyktų išgauti magišką stiklo efektą (kai kurių suknelių audiniai atrodė tyri ir trapūs ir stiklas), meistrai dirbo su aukštųjų technologijų pagalba kurtu japonišku audiniu, kurį savarankiškai išmoko apdirbti bei įkvėpti jam gyvybės.
Nors kolekcija ir sulaukė gausybės pagyrų, o kai kurie svečiai net šnabždėjosi, jog tokią „Versace“ deivę geriausiai sugebėtų įkūnyti pati D. Versace, tiek mados gerbėjai, tiek profesionalūs kritikai pastebėjo, jog šį darbą būtų sunku pavadinti tikru aukštosios mados stebuklu. Juk aukštoji mada – sena Paryžiaus tradicija, paremta šimtais valandų meistrų darbo mažose atelje bei begaliniu kruopštumu, o ši kolekcija labiau priminė milanietišką „prabangos be stabdžių“ filosofiją, kur su meile prisiūti kristalai tiesiog gali byrėti ant madingos diskotekos šokių aikštelės. Vis tik pagarbos ir liaupsių D. Versace nusipelnė – jei ne už meistriškumą, tai už atgaivintą klasikinę „Atelier Versace“ mūzą.
