„Kad ir kaip būtų keista, skrybėlė labai tinka kokį nors netobulumą, pavyzdžiui, ilgą nosį, turinčiai moteriai. Prisiminkite mados dievaite laikytą šviesaus atminimo italę Anną Piaggi, kurios įvaizdis buvo neatsiejamas nuo skrybėlės”, – sakė J. Statkevičius.
Savo išmonę jis pademonstravo kurdamas kostiumus operai „Manon Lesko”, kurioje vaizduojamas 1910–1914 metų Paryžius. Daugelis kostiumų atspindi art deco stilių. Tai lūžio metas masinei kultūrai ir pačiai moteriai.
Tos epochos damos mokėjo meistriškai manipuliuoti ryšiais, buvo teatrališkos. Tam labai praversdavo skrybėlės, verčiančios vyrus aikčioti, o jų širdis – tankiau plakti.
Tuo metu atsirado kinas. Kadangi jis dar buvo nebylus, reikėjo įspūdingų kostiumų, kad būtų į ką akis paganyti. Todėl kaip niekada svarbi tapo drabužių raštų, audinių faktūrų, dekoro, juvelyrikos ir skrybėlių įvairovė.
To laikotarpio kostiumus atkūręs J. Statkevičius prikūrė įspūdingų skrybėlių. Pavyzdžiui, vienos jų plunksnos – net kelių metrų ilgio. Puošmenų kūrėjas parsisiuntė iš kelių prancūzų plunksnų namų. Vis dėlto vienos, kurių labai reikėjo, buvo per brangios.
Juozas ėmėsi dažyti pigesnes. Tekstiliniai dažai neturėjo jokio poveikio. Tuomet dizaineris, padedamas bičiulio kirpėjo, jas nubalino, o paskui nudažė juodais plaukų dažais.
„Patys buvome išsipaišę kaip velniai, bet rezultatas – stulbinamas”, – džiaugėsi mados kūrėjas.
Gal po „Manon Lesko” premjeros daugiau klienčių užsigeidė skrybėlių?
„Kas pas mane atvyksta, tarsi užsihipnotizuoja – joms tinka viskas, apie ką anksčiau net nepagalvodavo. Taip pat ir skrybėlės ar nedidelės galvos puošmenos, primenančios jas”, – kalbėjo Juozas.
Nors šiuolaikinė skubanti moteris retokai turi laiko ir galimybių puoštis skrybėle, kūrėjas įsitikinęs: kol žemėje bus nors viena šį galvos apdangalą nešiojanti moteris, jis bus madingas.
