M.Prada - daktaro laipsnį turinti dizainerė. Teigiama, kad ji iki šiol nėra laikiusi rankoje pieštuko, piešimo bloknoto ir žirklių. M.Prados kūrybos įrankis - žodžiai, kuriuos jos darbuotojai paverčia eskizais. Nepaisant to, ši italė - įtakingiausia gyva pasaulio mados dizainerė, formuojanti drabužių stilių kaip kadaise tai darė jos kolegos Christianas Dioras ar Yves'as Saint Laurent'as.
Ir net ekonominės krizės purtomoje skambių vardų - kaip antai „Giorgio Armani“ ir „Valentino“ - šalyje Italijoje M.Prada laikoma nenuginčijama santūraus stiliaus meistre, kuriančia intelektualią madą, pateikiančia ką nors nauja ir sugebančia vis dar stebinti.
Jos biografija nėra tiesus kelias į mados pasaulį. Septintojo dešimtmečio pabaigoje M.Prada studijavo politinius mokslus ir gavo mokslinį laipsnį. Ji prisijungė prie Italijos komunistų partijos feministinės grupės veiklos ir, lyg tai dar nebūtų pakankamai neįprasta būsimai mados dizainerei, aštuntojo dešimtmečio pradžioje atėjo į Milane įsikūrusio Giorgio Strehlerio teatrą „Piccolo“. Jo kolektyvo narė M.Prada buvo beveik šešerius metus.
Jau ketvirtį amžiaus tarptautinę madą formuoja italė, kuri mokėsi pantomimos ir leidiniui „The New Yorker“ sakė, kad mada - sritis, kuriai rytais skiriama ne daugiau kaip dešimt minučių. Būsimos mados žvaigždės senelis Mario Prada 1913 metais įkūrė kompaniją „Fratelli Prada“, kuri siuvo odines rankines ir lagaminus. Savo nedidelį butą Milane jis pavadino didingu „Gallera Vittorio Emanuelle II“ vardu. Čia jis siūlė įvairių prabangos prekių: iš Londono atvežto sidabro, Austrijos krištolo, odos gaminių.
Bet įdomiausia, kad pirmuoju „Prada“ gaminiu tapo masyvus iš vėplių odos pasiūtas lagaminas. Jo paklausa tarp aristokratų ir dabitų leido M.Prados seneliui atidaryti dar kelias parduotuvėles Milane ir Niujorke.
Ilgainiui garsieji lagaminai tapo nebe tokie paklausūs - tapo pernelyg gremėzdiški vis labiau populiarėjant kelionėms lėktuvu. 1977 metais kompaniją perėmusi M.Prada pradėjo siūti juodo nailono rankines ir kuprines iš medžiagos, kurią kompanija iki tol naudojo odiniams gaminiams pakuoti. M.Prada išvadavo italų madą iš blizgančio aukso ir pernelyg didelio puošnumo. Pasitelkusi gerą kirpimą ir neįprastas detales, M.Prada kūrė avangardinį stilių. Ir užkariavo tas moteris, kurios, kaip ir ji, norėjo išsivaduoti iš tradicinių vaidmenų. Bet juk kelias į emancipaciją retai būna tiesus.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vienos parodos metu M.Prada susipažino su Toskanos odos gaminių fabriko savininku Patrizio Bertelli, kuris dabar vadovauja visame pasaulyje dirbančiai „Prada Group“, yra bendrovės generalinis direktorius ir vienintelis komercijos direktorius.
2011-ųjų birželį po daugelio anksčiau nepavykusių mėginimų bendrovė Honkonge įžengė į biržą. P.Bertelli pateikė 16,5 procento 1,5 milijardo eurų vertės akcijų. Šis žingsnis buvo įmanomas, nes apyskaitiniais 2010 metais, siaučiant finansų krizei, bendrovės apyvarta padidėjo dviem milijardais eurų. Grynasis pelnas sudarė 250 milijonų eurų.
Netrukus po jų pažinties M.Prada pavedė P.Bertelli juodų nailonių kelioninių krepšių gamybą, padarė savo senelio logotipą dalykiškesnį ir buvo labai patenkinta jų populiarumu. Greitai P.Bertelli pasiūlė M.Pradai kurti batus. Tiesa, imtis šio darbo ji delsė. Bet kai P.Bertelli pagrasino pasikviesti dar vieną dizainerį, M.Prada sutiko. Ir jos debiutas šioje srityje buvo sėkmingas.
Po kelerių metų P.Bertelli paprašė jos išmėginti jėgas kuriant moteriškų drabužių kolekciją. Jis įpareigojo mažmenininkus, kurie plėšėsi dėl M.Prados batų ir rankinių, įsigyti ir kai ką iš šios kolekcijos.
1987 metais M.Prada ir P.Bertelli susituokė.
Apie M.Prados kuriamą madą daug rašoma, ji dažnai apibūdinama kaip „Ugly Chic“ („bjauriai elegantiška“), nes dizainerė vengia seksualumo, kuris atidengia kūną ir moterį sumažina iki fizinio susižavėjimo objekto. M.Prados mada atsiranda iš nuotaikų. Ir po kelių mėnesių šios nuotaikos užvaldo pasaulį - jei ne kaip originalas, bent kaip parduotuvių tinklų kopija.
Italės kolekcijos gali būti visiškai skirtingos. 2012-ųjų vasarai M.Prada sukūrė plisuotus šerbeto spalvų sijonus, žiemai - sunkias, iki blauzdų siekiančias liemenes ir tamsių spalvų paltus, derinamus prie kelnių iki kulkšnių. Bet esama dalykų, kurie sugrįžta: uniformos stiliaus kirpimas, ornamentai iš blizgučių ir stikliukų (plexiglass), taip pat grubūs, senovinius apmušalus primenantys raštai.
Atrodo, lyg M.Prada būtų sau prisiekusi, kad neleis sunykti jos išskirtiniam braižui ir ignoruos tas ribas, kas tradiciškai laikoma elegantiška, puošnu.
Iki šiol lieka neįminta mįslė, kokiu būdu M.Prada prekės ženklas galėjo ir gali būti toks sėkmingas. Juk didžioji bendrovės pelno dalis susižeriama azijietiškame Ramiojo vandenyno regione. Žinoma, tai lemia ir dizainerės sutuoktinio verslininko P.Bertelli sumanumas, bet prekės ženklą jau seniai gaubia šiuolaikiškumo aura, kuri nenusidėvi.
Italijoje, antikinių griuvėsių šalyje, mados kūrėjos ir daktaro laipsnį apsigynusios politologės M.Prados kūryba tapo estetiško šiuolaikiškumo matu.
Italė nepaliauja kartojusi, kad mados jokiu būdu negalima lyginti su menu. Mada pirmiausia esąs verslas, teigia meno mėgėja M.Prada, su vyru sukaupusi vieną žymiausių šiuolaikinio meno kolekcijų - „Fondazione Prada“. Ją abu pradėjo rinkti jau dešimtajame dešimtmetyje.
Tuo metu, kai sutuoktinis P.Bertelli pirko JAV dailininko Marko Rothko paveikslus, M.Prada domėjosi šiuolaikiniais menininkais. Jų biure stovi Carsteno Hollerio instaliacija, savotiška čiuožynė, kuria galima greitai nučiuožti į žemiau esantį aukštą.
Kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje turėjo būti kuriama pagrindinė bendrovės parduotuvės Niujorke koncepcija, sutuoktiniai pasikvietė avangardinio stiliaus architektą Remą Koolhaasą. Olandą pasirinko todėl, kad jis pelnė žmogaus, su kuriuo sunku dirbti, reputaciją.
R.Koolhaasas yra įgyvendinęs įvairius M.Prados projektus. Tarp jų - daugiakampę parodų salę Pietų Korėjoje, vadinamąjį M.Prados transformerį, kurioje atidarymo proga buvo demonstruojami per praėjusius du dešimtmečius M.Prados sukurti sijonai.
Tai - darbai, stebėtinai suartinantys madą ir meną. Bet iš intelektualės, feministės ir savito mąstymo italės M.Prados, niekada nenorėjusios tapti dizainere, nieko kito nebuvo galima tikėtis.„Bjaurusis mados pasaulio ančiukas“, kaip neretai pavadinama M.Prada, iki šiol neturi savo darbo kabineto. Ji tiesiog pasičiumpa rankinę ir žingsniuoja pas tuos darbuotojus, su kuriais įgyvendina vieną ar kitą projektą.
M.Prados apranga kartais šokiruoja: ji gali žiemą vaikščioti be pėdkelnių, į vakarinius drabužius įsisprausti dieną, o per vakarėlius pasirodyti mūvėdama savo mėgstamiausiomis kelnėmis ir vilkėdama megztiniu. Ne itin išraiškingai atrodanti M.Prada kaskart atranda ką nors nauja, subtilaus ir stebinančio.
Garsioji „Vogue“ žurnalo redaktorė Anna Wintour ne kartą yra sakiusi: „Miuccia - vienintelė Italijos dizainerė, dėl kurios važiuojama į Milano aukštosios mados savaitės renginius.“
