Tėvo pėdomis pasekęs Jeanas 2004 metais tapo mados namų „Hermes” pagrindine „nosimi”. Nuo to laiko šios bendrovės kvepalų apyvarta išaugo dvigubai.
Tad nieko nuostabaus, kad mados namų vadovybė pasistengė įkurdinti Jeaną ten, kur jis ir norėjo, – netoli parfumerininkų miestu vadinamo Graso.
– Esate laikomas geriausia pasaulio „nosimi”. Ar ne keista, kad kvepalų kūrėjai vadinami „nosimi”? Juk dirigento niekas nevadinta „ausimi?”
– Taip, smagus apibūdinimas, bet jis neatspindi to, kuo užsiimu. Mano nosis – tik kontrolės organas. Kvepalai, kuriuos kuriu, atsiranda mano galvoje. Smegenys saugo visus aromatus ir žino, kaip jie derinami. Aš uostau smegenimis.
Tačiau tai būdinga ne visiems kvepalų kūrėjams. Yra tokių, kurie elgiasi intuityviai, pavyzdžiui, mano tėvas ir duktė.
– Ar kurdamas kvepalus jaučiatės tarsi kompozitorius?
– Kompozitoriaus darbo pagrindas – tik dvylika skirtingų garsų. Na, juos galima kaitalioti iki begalybės.
Mano darbo pagrindą sudaro 200 kvapų. Jeigu muzikoje vienu metu sugrosiu tris garsus, galiu išgirsti harmoniją. O parfumerijoje galiu sumaišyti dvi medžiagas, bet jos nesusilies, kvapai išgaruos.
Muzikoje garsai susilieja vienas su kitu, kvapai parfumerijoje – ne. Tai – keblumas, bet kartu ir galimybė.
– Kuo geri kvepalai skiriasi nuo blogų? Ar tai lemia pagrindinių medžiagų kokybė?
– Nebūtinai. Pateiksiu pavyzdį: kurdamas kvepalus levandų kvapą norėjau sumaišyti su saldymedžių šaknų.
Nuvykau į netoliese esantį lauką, kuriame augo geros kokybės levandos. Bet levandų kvape buvo viena sudėtinė dalis, kuri man nepatiko. Apsilankęs vienoje laboratorijų chemikų paprašiau: „Čia yra nedidelė molekulė, kuri man nepatinka.” Beje, levandų kvapą sudaro 300 molekulių.
Chemikai išskaidė molekules ir pašalino tą, kurios nenorėjau. Tuomet kvapu likau patenkintas.
– Kvepalai tampa populiarūs, kai patinka daugybei žmonių. Kaip išsiaiškinate, kas jiems patiks?
– To visai nenoriu žinoti. Kvepalai geri, jeigu man patinka. Kai buvau jaunas, labai domėjausi rinka ir siekiau įtikti ir vieniems, ir kitiems. Rezultatas? Pernelyg perkrauti kvepalai.
– Gimėte Grase, Provanse, kur dabar veikia dešimtys parfumerijos bendrovių. Ar geru kvepalų kūrėju galima būti tik čia?
– Įdomių kvepalų galima rasti visame pasaulyje. Gyvenu čia, nes Grase gyvena mano šeima. Kai mane pasikvietė mados namai „Hermes”, atsisakiau keltis į jų būstinę Paryžiuje. Man reikia atsiriboti – to reikia kiekvienam žmogui, dirbančiam kūrybinį darbą.
Beje, kai dirbi vienas, padarai daugiau. Darbo dieną kasdien pradedu 8 val. 30 min. Kvepalai – mano aistra, bet aistra turi paklūsti drausmei, priešingu atveju nieko nebus.
– Kvepalai „Terre d’Hermes” laikomi didele jūsų sėkme, o „Un Jardin Apres La Mousson” – nesėkme. Ar galite paaiškinti, kodėl?
– Gal dėl pavadinimo. Žodį „terre” (išvertus iš prancūzų k. – žemė) daugelis žino, o „mousson” (musonas) – ne.
Aš norėjau šio žodžio kvepalų pavadinime. Bet daugelis žmonių Europoje nežino, kas yra musonas, arba mano, kad stiprų lietų atnešantis musonas yra katastrofa, susijusi su žmonių žūtimi.
Bet Indijoje musonas reiškia laimę, ryžių laukai pasotinami vandeniu – gyvenimas prasideda iš naujo. Gal man vertėjo vietoj žodžio „musonas” pasirinkti kitą – „lietus”?
– Koks turi būti kvepalų aromatas, kad primintų lietingą dieną?
– Intensyvus. Kai šilta ir drėgna, žmonės geriau užuodžia. Dėl to atogrąžose kvapus jaučiame stipriau.
– Sakote, kad kvepalai pasakoja kokią nors istoriją, juos kuriate tarsi eilėraštį. Kaip?
– Kurdamas „Terre d’Hermes” prieš akis mačiau rudos spalvos žemę, nes kvepalai siejami su spalvomis. Štai mėlyna – gaivi kaip vanduo. Bet tai dar nėra istorija.
Nuvykau į Airiją, iš kurios kilusi mano žmona. Sėdėjau lauke ir stebėjau, kaip keičiasi gamtovaizdis, kai prie jo prisiliečia žmonės.
Žvelgiau į pievą, kurioje buvo įbesta lazda, – čia lankėsi žmogus. Pradėjau kurti žmogaus ir žemės istoriją. Kokį kvapą pajutau pamatęs lazdą? Kedrų. Kokį kvapą pajutau žvelgdamas į žolę? Vetiverijų. Taip pamažėle kūriau šių kvepalų istoriją, kartu suteikdamas jai naujų spalvų.
– Skonis ir kvapas arti vienas kito. Ar yra kas nors bendra tarp to, ką mielai uostote, ir to, ką su malonumu valgote?
– Turiu kontroliuoti, ką valgau, nes tai veikia mano uoslę. Nė vieno česnako ar svogūno, nieko aštraus. Man patinka česnakai, bet juos valgau tik sekmadieniais.
– Kokie kvapai jums pačiam nepatinka?
– Parfumerininkas turi laikytis atokiai nuo visų kvapų – taip pat ir gerų. Natūralu, kad visiems patinka artimų žmonių, šeimos kvapas, maisto, kurį mielai valgome, tad savo aplinkos kvapų negalime gerai įvertinti.
Kai buvau jaunas, mane globojo garsus parfumerininkas Edmond’as Roudnitska. Kai paskambinau jam į duris, jis, pasakęs „Jūs dvokiate muskuso turinčiais skalbimo milteliais”, manęs neįsileido.
Kitą dieną vėl atėjau taip pat kvepėdamas. Šįkart E. Roudnitska įleido – mano kvapas jo nebeatbaidė.
– Parfumerininko profesija pasikeitė, taip pat ir Europos Sąjungos standartai, kurie draudžia naudoti įvairias medžiagas.
– Tai priimu kaip iššūkį kitaip mąstyti. Garsus dailininkas Pablo Picasso yra sakęs, kad jei neturi žalios spalvos, ima raudoną. Štai ir viskas.
Lietuvis jau svajoja apie kitą aromatą
Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje geidžiami lietuvių kūrėjo Juozo Statkevičiaus kvepalai šįmet švenčia 5 metų sukaktį. Lapkričio 5 dieną Vilniuje, „Siemens” arenoje, jie taps pagrindiniu leitmotyvu J.Statkevičiui pristatant savo naujausią aukštosios mados kolekciją.
Kvepalai atnaujinti. Bet teneišsigąsta tie, kurie juos jau pamėgo – kvepalai tik pakeitė „suknelę”: matinis flakonas tapo blizgiu, pasikeitė ir užrašo šriftas.
Kvepalai „Juozas Statkevičius” – tai tarsi nuodai, kurie, priešingai nei įprasti, ne žudo, o prikelia gyvenimui. Tiesa, sujaukia protą. Klastingi, viliojantys, su šviesa ir šešėliais, senove ir dabartimi, jėga ir lankstumu. Jokių linksmybių, saldumo – tik gryna elegancija, bohemiška aura, rafinuota prabanga ir jausmų karštis. Jie skirti stipriems, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems vienatvės žmonėms.
Lietuviškų kvepalų istorija iš tiesų prasidėjo gerokai anksčiau. Kai kas laiku ir vietoje įkišo nosį. Ir visai ne perkeltine prasme. „Nosis” – tai žinomas kvepalų kūrėjas prancūzas Fabrice’as Penot. Paryžiuje jis atsitiktinai užsuko pažiūrėti J.Statkevičiaus 2002–2003 metų rudens ir žiemos kolekcijos. Jis taip susižavėjo Juozo darbais, kad pasiūlė jam sukurti kvepalus.
Neseniai Juozas prasitarė prancūzui, kad galbūt reikėtų sukurti naują aromatą.
„Jis manęs klausia, ar tik aš neišprotėjau. Juk „Chanel” kvepalai gaminami jau pusę amžiaus, tad savuosius turiu leisti iki pat mirties. Juo labiau kad tik pastaruoju metu žmonės juos pagaliau įvertino. Kas savaitę sulaukiu prašymų jų atsiųsti į kokį nors pasaulio kampelį. Tačiau jau turiu planą sukurti naują aromatą. Galbūt visiškai kitokį, bet nenoriu ir penkiolikos minučių efekto. Noriu, kad rytą pasipurškus kvapas būtų justi ir vakare – išvargęs per dieną, bet nuo to tik įgavęs naujų natų ir toks pat žavingas”, – kalbėjo Juozas.
