Prieš ketverius metus su vyru Sauliumi ir vaikais atvažiavusi gyventi į Vilnių amerikietė čia pirko tiktai vieną naują drabužį – džinsus.
Moteris prisimena patyrusi šoką, kai pirmąkart Vilniuje užėjo į dėvėtų drabužių parduotuvę.
E.Stevens dar paauglystėje Jungtinėse Valstijose pamėgo dėvėtų drabužių parduotuves, bet tai, ką ji pamatė Vilniuje, pranoko fantazijos ribas.
Lietuvoje amerikietė pradėjo ir savo verslą: iš Vilniaus skudurynuose įsigytų dėvėtų drabužių ji kuria naujus modelius ir parduoda juos per savo internetinę parduotuvę.
Aplink E.Stevens namus Vilniuje yra 17 dėvėtų drabužių parduotuvių – bet kurią iš jų ji gali pasiekti per 5 minutes. Dalis šių parduotuvių įsikūrusios rūsiuose, seniai neremontuotose patalpose.
Kuri iš šių parduotuvių geriausia?
Kiek pasvarsčiusi amerikietė nurodė dvi varganai atrodančias parduotuvėles geležinkelio stoties rajone.
E.Stevens aiškino mėgstanti medžioklę, o dėvėtų drabužių parduotuvės leidžia jai patirti sėkmingos medžioklės malonumą.
Ten ji pirmiausia ieško vyriškų marškinių, marškinėlių, kaklaraiščių, suknelių.
Iš kaklaraiščių moteris siuva diržus ir kaklo papuošalus, iš suknelių pamušalo – tunikas, o iš vyriškų marškinių – sukneles.
Žiemą amerikietė karpo ir persiuva megztinius ir juos puošia gėlėmis, pagamintomis iš to paties ar kito megztinio likučių.
Modeliai, sukurti iš Vilniaus parduotuvėse rastų dėvėtų drabužių, kainuoja nuo 10 iki 100 JAV dolerių (apie 260 litų).
Megztinis vidutiniškai kainuoja 50 JAV dolerių (apie 130 litų), tunika – 80 JAV dolerių (per 200 litų), marškinėliai – 25 JAV dolerius (apie 65 litus).
Taip pat galima įsigyti kaklo papuošalų už 12 JAV dolerių (apie 31 litą). JAV tiek mokėti už vienetinį drabužį nėra brangu.
E.Stevens džiaugėsi, kad labai pigu nusiųsti iš Lietuvos prekę pirkėjui net į tolimiausią kraštą. Ji už tai ima simbolinį 3 JAV dolerių (per 7 litus) mokestį.
Iš savo verslo E.Stevens kol kas užsidirba tiek, kad užtenka maistui visai šeimai: vyrui ir dviem sūnums. Parduotuvė – vienintelis jos pajamų šaltinis.
E.Stevens išmokė siūti senelė, kai jai buvo vos dešimt metų.
Siatlo universitete politologiją ir ekonomiką studijavusi moteris labiausiai mėgo siūti iš senų audinių, kurių aptikdavo tenykštėse dėvėtų drabužių parduotuvėse.
Atvykusi gyventi į Vilnių su šeima, ji nustebo dėvėtų drabužių parduotuvėse išvydusi daugybę puikių drabužių ir nutarė siūti ne iš medžiagų, o iš jau pasiūtų ir panešiotų drabužių.
Jungtinėse Valstijose dėvėtų daiktų parduotuvės gerokai skiriasi nuo lietuviškų.
Ten parduodami ne tik drabužiai, bet ir motociklai, dviračiai, knygos.
Šių parduotuvių tikslas – uždirbti pinigų labdarai ir padėti vargšams skurstančiose šalyse.
Tokiose parduotuvėse daugiausia perka varguoliai.
Labiau pasiturintys žmonės mėgsta pirkti parduotuvėse, kurios atitinka lietuvišką komisinių parduotuvių supratimą.
Tokios parduotuvės vis labiau populiarėja.
Geros kokybės drabužių ten dažniausiai atneša parduoti vyresnio amžiaus žmonės.
Lietuvoje dėvėtų drabužių parduotuvės kur kas mažesnės, bet jose parduodamų drabužių kokybė šimtą kartų geresnė.
„Amerikiečiai mėgsta vilkėti marškinėlius ir treningus. Į Lietuvos dėvėtų drabužių parduotuves atvežami drabužiai iš Vakarų Europos, kur moterys dėvi sukneles“, – aiškino E.Stevens.
Gyvendama Vilniuje E.Stevens pastebėjo, kaip per ketverius metus pasikeitė dėvėtų drabužių pirkėjai.
Dabar čia kur kas daugiau jaunimo ir gerai apsirengusių, madingų moterų, kurios ieško įdomaus drabužio.
Keturi penktadaliai amerikietės sukurtų drabužių pirkėjų gyvena JAV, dešimtadalis – Kanadoje, bet ateina užsakymų ir iš kitų pasaulio kraštų, pavyzdžiui, Australijos.
„Visi mano pirkėjai žino, kad modeliai sukurti iš dėvėtų drabužių“, – tikino amerikietė. Tai – 30–50 metų moterys, kurioms patinka originalūs vienetiniai drabužiai.
Įsigijusios E.Stevens sukurtą drabužį jos patiria pirkimo džiaugsmą, bet kartu nedalyvauja besaikio masinio vartojimo procese, alinančiame gamtą.
„Mano versle gerai jaučiasi visi: aš, pirkėjas ir Žemė“, – džiaugėsi amerikietė E.Stevens.
