Nuo paskutinio tuomet vienos garsiausių pasaulio dizainerių E.Schiaparelli kolekcijos pristatymo praėjo lygiai 60 metų, o 1954 metais šiai dizainerei teko uždaryti savo mados namus. Po Europą nusiaubusio Antrojo pasaulinio karo moterims neberūpėjo menas bei ryškios spalvos, norėjosi tiesiog prabangos be jokių meninių iššūkių.
E.Schiaparelli nepatiko ir naujas bei modernus Christiano Dioro sukurtas pokario moters įvaizdis, tad neliko nieko kito, kaip tik užleisti vietą konkurentams.
Tačiau situacija vėl pasikeitė. 2006 metais E.Schiaparelli mados namus įsigijo Italijos mados magnatas, „Tod's Group“ kompanijos savininkas Diego Della Valle ir pareiškė norą atgaivinti Elsos Schiaparelli mados namus. Buvo delsiama septynerius metus, bet šių metų rudens ir žiemos kolekcijoms skirtoje Paryžiaus aukštosios mados savaitėje Elsos Schiaparelli legenda grįžo su trenksmu.
E.Schiaparelli mados namų sugrįžimas į Paryžiaus aukštosios mados katilą niekuomet nebūtų buvęs tiesiog eilinis, blankus įvykis. Grįžti su trenksmu, šokiruoti – to būtų norėjusi pati E.Schiaparelli. Šokiruoti taip, kaip kadaise, dar būdama jauna menininkė, ji šokiravo Paryžiaus publiką su savo vizitine kortele tapusia „shocking pink“ spalvos suknele.
Tuomet viename Paryžiaus pobūvyje ji pasirodė apsivyniojusi medžiagos atraiža, kurios spalva „shocking pink“ (rožinė spalva su tamsiai mėlynos, purpurinės spalvos atspalviais) netrukus tapo vizitine dizainerės kortele.
Pirmuoju smūgiu aukštosios mados mėgėjams tapo dizainerio 18 Christiano Lacroix E.Schiaparelli mados namams kurtų aprangos modelių, pristatytų „Musee Arts Decoratifs“.
Antrasis kirtis, ne ką mažiau skausmingas, – nė vienas iš drabužių neparduodamas, jų neįmanoma įsigyti už jokius pinigus. Šios nuostatos nepakeičia ir itin plačios aukštosios mados mylėtojų piniginės, prikimštos stambių kupiūrų.
Trečiasis smūgis – kam teks garbingas naujojo E.Schiaparelli mados namų dizainerio vardas – iki šio rudens buvo didelė paslaptis. Sklindo gandai, kad šis titulas gali pakliūti į Marco Zinini iš mados namų „Rochas“ rankas. Rudenį šie gandai pasitvirtino - Marco paskelbtas naujuoju šių mados namų kūrybos direktoriumi.
E.Schiaparelli mados namų grįžimas į mados pasaulį buvo įsimintinas ir tuo, kad tai buvo pirmasis Ch.Lacroix pasirodymas mados savaitėje nuo to laiko, kai jo paties mados namai patyrė bankrotą. Nenuostabu, juk jo kuriami drabužiai buvo skirti gėrėtis, o ne dėvėti. Po to, kai teko uždaryti savo mados namus, Ch.Lacroix kūrė kostiumus operos ir baleto pasirodymams, vadovavo parodoms, prisidėjo prie viešbučių interjero kūrimo ir teigė esąs laimingas dėl nutrūkusių santykių su podiumu.
Mados pasaulyje ši netektis išties paliko pėdsaką – daugelis mados gurmanų vis dar ilgisi ryškiaspalvių, ekstravagantiškų kolekcijų pristatymų. E.Schiaparelli mados namų sugrįžimo šventė vyko toje pačioje vietoje, kur kadaise Ch.Lacroix atsisveikino su podiumu ir savo karjera. Tuo metu už langų, žvelgiančių tiesiai į žymųjį Luvrą, be paliovos pliaupė lietus, o jo numylėtos siuvėjos kūkčiojo užkulisiuose. Praėjus ketveriems metams pro tuos pačius langus saulė nutvieskė 18 Ch.Lacroix E.Schiaparelli mados namams kurtų aprangos modelių, o su trenksmu sugrįžęs Ch.Lacroix buvo pasitiktas lyg didvyris, grįžęs iš mūšio lauko.
Vis dėlto tarp Ch.Lacroix ir E.Schiaparelli buvo šis tas bendra. Tai ekscentriškos spalvų kombinacijos, pavyzdžiui, paprikų raudonumo spalva, sumaišyta su elektrine mėlyna. Taip pat akį rėžiantys, nevaržomi siluetai, įkvėpti sostinės elegancijos.
Ch.Lacroix sukūrė net 99 eskizus, kiekvienas jų buvo vienu ar kitu būdu įkvėptas E.Schiaparelli. Tačiau dienos šviesą išvydo tik 18 aprangos modelių. Ant parodoje demonstruojamų drabužių galima buvo išvysti ir auksines vabalo formos seges.
Tai pagarbos E.Schiaparelli, kuri buvo tiesiog pamišusi dėl gamtos, ženklas. Ch.Lacroix pasistengė iš peties – nė vienas rūbas neprimena tokio, kurį būtų įmanoma dėvėti. Vienas sijonas yra pasiūtas iš tokios gausybės sluoksnių, kad jo svoris siekia bene 40 kilogramų.
Koją pakišo karas
Elsa Schiaparelli gimė 1890 m. rugsėjo dešimtąją Romoje intelektualų šeimoje. Jos tėvas buvo universiteto dekanas, vertęs iš arabų, persų, sanskrito kalbų, o Elsos dėdė – astronomas. Jo paskatinta mergina naktis praleisdavo studijuodama dangaus kūnus. Pati būsimoji mados kūrėja tame pačiame Romos universitete studijavo filosofiją ir išleido visą šeimą papiktinusią „nepadorią“ poemų knygelę, tad vėliau studentė buvo per prievartą uždaryta į vienuolyną. Tiesa, ji paskelbė bado streiką ir vis tiek pasiekė savo tikslą – kelias į pasaulį jai buvo atvertas.
Vos sulaukusi 22 metų Elsa laimės ieškoti pabėgo į Londoną. Ten ji įsidarbino aukle. Londone ji stengėsi aplankyti kuo daugiau muziejų, paskaitų ir parodų (ši patirtis vėliau atsispindėjo jos kūryboje), tačiau netikėtai įsimylėjusi savo dėstytoją 1921 metais pabėgo į Niujorką. Visada originali Elsa greitai prisitaikė prie modernaus miesto, tačiau jos vyras nebuvo patenkintas ir vos gimus jų dukrai Gogo Schiaparelli jis šeimą paliko. Elsa ilgai nelaukusi su grupele menininkų nusprendė vykti į Paryžių.
Čia ji nusprendė pamėginti kurti drabužius. Siuvusi savo draugėms ir sau neilgai trukus dizainerė sulaukė pagyrimo iš tikro mados autoriteto dizainerio Paulio Poiret. Tai tik paskatino dizainerę ieškoti naujų idėjų ir plėsti savo akiratį.
Pirmieji jos kūriniai iš kolekcijos „Pour le Sport“ („Sportui“) sužavėjo ne tik profesionalius sportininkus (jos padalintą sijonėlį – šortų prototipą – dėvėjo tenisininkės), bet ir mados žurnalistus. Netrukus E.Schiaparelli kūrinius buvo galima išvysti „Vogue“ puslapiuose.
Dar viena Elsos paskatinta revoliucija mados istorijoje įvyko po 1927 metais, kai ji pristatė megztukus su grafinėmis detalėmis. Mažas juodos ir baltos spalvų megztukas su kaspinėlio raštu mados leidiniuose buvo pavadintas tiesiog šedevru. Galutiniu sėkmės įrodymu tapo „Schiap Shop“, dizainerės kūrinių salono, atidarymas pačiame Paryžiaus centre.
Tačiau tikrasis dizainerės sėkmės periodas prasidėjo kartu su ketvirtuoju dešimtmečiu, kai Prancūzijos sostinė pasauliui pradėjo skleistis kaip garsiausių mados namų centras.
1931 metais Elsa nusprendė, kad jai paprastų, nors komerciškai ir labai patrauklių drabužių kūrimo užteks ir reikia pradėti į drabužį žiūrėti kaip meno kūrinį. Tai visiškai prieštaravo tuo metu taip pat itin populiarios dizainerės Coco Chanel patogumo bei elegantiško funkcionalumo ideologijai, tad prancūzė Elsą išvadino „italų artiste, siuvančia drabužius“.
O ši nepabūgo pavadinti žymiosios Coco Chanel „madiste, tiesiog siuvančia drabužius“, šitaip išreikšdama panieką „visuomenei patraukliam ir funkcionaliam“ Coco Chanel kuriamam stiliui. Įžūlus Elsos elgesys buvo lyg magnetas kūrėjams.
Štai dizaineris Yves'as Saint Laurent'as tapo vienu E.Schiaparelli darbų gerbėjų, jos arogancijoje, paniekoje, keistose užgaidose, pyktyje ir brutalume įžvelgdamas kažką labai žavinga. Elsa žavėjosi menininkai Salvadoras Dali, Leonoras Fini, Jeanas Cocteau ir Alberto Giacometti. Su jais ji net ėmė bendradarbiauti. Taip atsirado jos moterų profiliais išdailinti švarkai, S.Dali omaro piešiniu ištapytos ir plėšymo ornamentais dailintos baltos suknelės. S.Dali padėjo sukurti ir garsiosios skeleto suknelės eskizą. O kur dar legendinis batas-kepurė ar švarkas, prie kurio prisiūtos kimštinės rankos it suėmusios laiko jį dėvinčios moters liemenį... Ne veltui S.Dali Elsos studiją 1930-aisiais pavadino „plakančia siurrealizmo širdimi“.
E.Schiaparelli – puikus pavyzdys to, kad pasiryžimas ir drąsa išbandyti ką nors nauja, pažiūrėti į daugelį dalykų kitomis akimis gali duoti pelno.
1937 metais buvo sukurti kvepalai, pavadinti „Shocking“. Kvepalų buteliukas tapo tikra sensacija – jis buvo sumodeliuotas pagal siuvimo manekeną, tad priminė moters kūno linkius. „Shocking“ tapo svarbiu pajamų šaltiniu E.Schiaparelli veiklai, suteikdamas jai laisvę kurti, bendradarbiaujant su žymiais to meto menininkais. Koją pakišo Antrasis pasaulinis karas...
Iki pat mirties 1973 metais Elsa vis dar aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, tačiau kurti jau nebesiryžo.
