Aptempta „Herve Leger“ vos sėdmenis dengiančia suknute vilkinti nimfa, avinti fizikos dėsnius neigiančius „Christian Louboutin“ aukštakulnius ant žodyno storio pusplatformės – štai jums penkerių metų senumo įvaizdis ir stiliaus simbolis.
„Hemline Economics“ (arba „sijonų ilgio ekonomikos“) teorija yra keista, bet pagrįsta ilgamečių stebėjimų faktais: sijonų palankos kyla ir leidžiasi kartu su ekonomika.
Bet iš pradžių pakalbėkime apie dabartį. Pamėginkime perskaityti reklamas ir mados fotosesijas kaip antropologai, ekonomistai, mados tyrėjai. Į mus žvelgia moterys, seginčios midi ilgio sijonus iki pusės blauzdų. Hm, vadinasi, ekonomika smarkiai nusmuko. Vietoj „labutinų“ su platformomis elegantiški „Manolo Blahnik“ aukštakulniai plonu padu. Žurnalų redaktorės teigia, jog jie tokie klasikiniai, kad galėsite juos nešioti tikrai ne vieną sezoną. Batai – investicija, ne kitaip. Todėl ir kainuoja kur kas daugiau nei raudonpadžiai.
„Celine“ reklamose – dar geriau. Midi ilgio sijoną seginti arba nuosaikias platokas kelnes mūvinti moteris įsispyrusi į... praktiškųjų „Birkenstock“ tipo šlepetes. Visiškas taupymas ir mados atsisakymas dėl praktiškumo, sugrįžę varganų hipių laikai? Kurgi ne. Pažvelkime atidžiau. Įsispiriamieji sandalai iškloti... audinių kailiu ir kainuoja apie 600 svarų sterlingų (apie 2400 litų). Kuklusis sijonėlis yra iš plonytės odos ir kainuoja daugiau nei 1500 svarų (apie 6000 litų). Iš pirmo žvilgsnio – vargšė, iš antro – milijonierė. Taigi pirmasis įspūdis – apgaulingas, o sijono ilgio ekonomika ir mados semiotika – ne tokios paprastos, kaip gali pasirodyti.
Londono kasdieniame gyvenime – tas pat. Visi verkia kaip verkę dėl sąstingio, tačiau mados ir prabangos prekės parduotuvėse išbrangusios vos ne dvigubai. Prieš penkerius metus kokybiška garsių mados namų rankinė parduotuvėje kainavo vidutiniškai apie 700 svarų sterlingų, o dabar už ją teks pakloti daugiau nei dvigubai – nuo 1500 svarų. Ir tai dar ne visuomet pavyks ją įsigyti – gali tekti palūkėti „laukimo sąraše“, nes norimas modelis išpirktas. Kas išpirko – galbūt kinai ir kinės? Gal. Neatsitiktinai kita šio sezono tendencija – Tolimieji Rytai. „Prada“, „Chanel“ ir kiti mados namai puikiai suvokia, kad Kinija yra nauja strateginė rinka, todėl per pastaruosius penkerius metus vis dažniau kolekcijas pritaiko būtent jai.
Tačiau grįžkime prie įsislaptinusios turtuolės vargšės su audinių kailio pamušalo šlepetėmis ir smukusios ekonomikos ilgio sijonu. Ji – tikras penkmečio pokyčių simbolis. Londono turtingieji nė kiek nenuskurdo, tik labiau įsislaptino – badyti akis rėksminga prabanga dabar blogas tonas.
Štai kad ir nekilnojamojo turto rinkos pavyzdys: nepaisant krizės, Londone iškilo brangiausias pasaulyje daugiabutis, brolių Nicko ir Christiano Candy, kompanijos „Candy & Candy“ ir pagrindinio investuotojo – Kataro ministro pirmininko projektas „One Hyde Park“. Jame esančių maždaug 80 butų kainos siekia 140 milijonų svarų (apie 560 milijonų litų) – tai tik už vieną butą. Kvadratinio metro kaina čia neabejotinai didžiausia pasaulyje.
Daugiabučio fojė pralenkia geriausius penkių žvaigždučių viešbučius – čia ir ąžuolinės grindys, ir juodmedis, ir vienetiniai dizainerių baldai, ir bronzinės skulptūros. Su greta esančiu viešbučiu „Mandarin Oriental“ pastatas sujungtas požeminiu perėjimu, tad maisto galite į namus užsisakyti tiesiai iš garsiųjų viešbučio restoranų, tarp jų garsiojo molekulinės virtuvės vadovo Hestono Blumenthalio „Dinner“.
Kaip atrodo butų, į kuriuos patenkant speciali signalizacija atpažįsta savininko akies rainelę, vidus – nežinia. Nė vienam žurnalistui ar pirkėju apsimetusiam smalsuoliui ten nėra pavykę patekti – butus „Candy & Candy“ pardavė savais kanalais, saviems pirkėjams ir žiniasklaidai parodė tik vieno pavyzdinio buto interjerą.
Įdomu tai, kad, nors visi butai parduoti, „One Hyde Park“ londoniečių vadinamas namu vaiduokliu – pažvelgus atrodo, jog ten gyvenami vos keli būstai. Pasirodo, daugumą butų kaip investiciją yra įsigijusios lengvatinio apmokestinimo bendrovės, kurių savininkai nė nemano ten gyventi. Tik investuoti. Arba pasipuikuoti. Neatsitiktinai ten butų įsigijo Naomi Campbell mylimasis rusų magnatas Viačeslavas Doroninas ir keli kazachų verslo karaliukai.
Nenuostabu – Londonas jau keli dešimtmečiai aptūptas užsienio milijardierių iš Rusijos, Graikijos, Japonijos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, iš kur tik norite. Tai ne tik dėl superturtingiesiems galiojusių palankių mokestinių įstatymų, bet ir dėl Didžiąją Britaniją supančių jai priklausančių patogių lengvatinių mokesčių zonų – Meno, Džersio, Gernsio salų. Tačiau nė nereikia lengvatinio apmokestinimo kompanijų – visi, kurie netingi, suprato, jog Londono nekilnojamojo turto rinka patogi ir stabili investuoti.
Rezultatas – Centriniame Londone, nepaisant nuosmukio, išsipūtusios nekilnojamojo turto kainos. Tačiau kaip tai veikia londoniečių gyvenimo stilių ir kodėl dabar apie tai reikia rašyti? Labai paprastai: per šiuos penkerius metus Didžiosios Britanijos sostinė tapo valstybės sostine, kurioje britų miestiečių yra... mažuma. Užsieniečių arba ne britų kilmės Didžiosios Britanijos piliečių Londone jau dauguma.
Britai londoniečiai pradėjo masiškai emigruoti – jau net ne į priemiesčius ar gyvenvietes už Didžiojo Londono ribų. Ne, dabar jie bėga net iki paties pajūrio ar į aplinkines grafystes. Važinėti į darbą Londone iš šimtą mylių nutolusio miestelio arba dirbti namie naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis šiandien normalu.
Ten, lig tol buvusiuose tradiciniuose miesteliuose su vikarais ir arbatinėmis, puoštomis nertomis užuolaidėlėmis, dabar kuriasi subrendę hipsteriai, kurie jau nebegali sau leisti būstų gerokai pabrangusiame madingame Hokstone ir už jo esančiame, įkandin kainas pakėlusiame Dalstone.
Pabėgėlių iš Londono kolonijos kitados buvusius apsnūdusius miestelius verčia „cool“ gyvenvietėmis su ekologiškais restoranais ir kavinėmis, prekiaujančiomis sveikuoliškais „smoothie“ kokteiliais iš daržovių ir žolelių.
Naujasis gyvenimo būdas – kai sutaupoma neperkant itin brangaus nekilnojamojo turto ir verčiau renkamasi nuomotis ar įsigyti esantį toliau nuo miesto, bet pigesnį ir erdvesnį būstą – turėjo lemiamos įtakos kitos srities suklestėjimui: interjerui, prekybai baldais ir dizaino detalėmis. Taip pat ir gyvenimui, vykstančiam tarp keturių sienų. Ypač – maisto gaminimui.
Neobarokinius elementus ar skoningąjį Kelly Hoppen pilkšvai rusvą minimalizmą su Budos statulėlėmis vidurinės klasės interjeruose pakeitė šmaikšti eklektika su autentiškais praėjusio amžiaus šeštojo–aštuntojo dešimtmečių baldais ar elementais. Ne, ne naujumu tviskantis komfortas, o išmonė, asmeninis gyventojo charakteris, retro dizaino radiniai „Ebay“ aukcione ar specializuotose galerijose dabar yra laikomi gero tono ženklu.
Išprusę londoniečiai įprato mokėti solidžias sumas už „Farrow & Ball“ aukštos kokybės sienų dažus, „Designers Guild“ tekstilę, už autorinį ar šmaikštaus dizainerio sukurtą tapetų ritinėlį pakloti net iki 100 svarų sterlingų, o iš tolimų kelionių parsivežti ne pigių turistinių niekelių, bet sumedžiotų vertingų etninio stiliaus elementų.
Vis svarbesnę vietą ant sienos namuose užima menas – ir kaip investicija, ir kaip kasdienio pasigėrėjimo šaltinis. Tie, kurie negali sau leisti pasaulinio garso šiuolaikinių menininkų ar garsių praeities meistrų darbų, mielai lankosi kasmetėse mugėse „Affordable Art Fair“ arba kolekcionuoja retesnes ir estetiškas retro fotografijas, medžioja vintažinius senųjų kultinių filmų plakatus, kurių kainos gali siekti ir kelis tūkstančius svarų.
Sienos tų, kurie gali leisti solidesnes sumas menui, tampa vizitine kortele – iš eksponuojamų meno kūrinių galima nuspręsti ne tik apie savininko turtinę padėtį, bet ir apie jo išsilavinimą, kultūrinį išprusimą. Meno rinkos bumas ir susidomėjimas, prasidėjęs Londone dar iki krizės, slopti nežada: sunkmečio pamokytų pirkėjų logika labai paprasta – drabužiai ir aksesuarai anksčiau ar vėliau tampa nebemadingi, automobiliai ir technika sensta ir atsilieka, o meno vertė laikui bėgant tik kyla. Todėl pastaruosius penkerius metus jo londoniečių būstuose vis daugėjo.
Jaukiai įsirengę namus britai juose bando ruošti valgį – tai irgi viena po sąstingio išryškėjusių tendencijų. Anksčiau mielai tenkinęsi užsakomu ar išsinešti skirtu maistu ir mieliau leidę pinigus restoranuose (vakarieniauti kokius triskart per savaitę restorane daug kam buvo normalu), dabar londoniečiai tikėdamiesi sutaupyti atsigręžė į savo namų virtuves ir puolė pirkti indų, įrankių ir prietaisų.
Valgio gaminimo gebėjimus britai išbando ne tik šeimos ar draugų rate, bet ir, pasitelkę įvairius neformalius klubus ar interneto svetaines, pasikviečia pusiau pažįstamus ar rekomenduotus nepažįstamuosius – visai kaip populiarioje televizijos laidoje „Come Dine With Me“. Mitas apie prastą londonietišką virtuvę maždaug per penkiolika metų baigia subyrėti į šipulius. Pirmiausia paveiktas daugybės užplūdusių nacionalinių virtuvių, vėliau – virtuvės meistrų ir jų receptų televizijoje ir žurnaluose, dar vėliau – ekologiško maisto vajaus, šiandienis vidurinei klasei atstovaujantis londonietis valgiaraščiui tikrai išrankus. Daug keliaujantis, daug ragaujantis, o ir sostinėje galintis gauti visko – nuo tradicinio į laikraštį suvynioto „fish and chips“ iki japoniškos marmurinės Kobės jautienos, nuo švediškos iki mongoliškos virtuvės patiekalų, pasiturintis londonietis šiandien yra tikrai gastronomiškai išprusęs.
Tad net kai ir pasiilgsta tautinės britiškos virtuvės – ji turi būti ne bet kokia. Būtinai – iš vietos ekologiškų produktų, o tradiciniai receptai – pagerinti garsių kulinarijos meistrų patarimais. Kad net ir paprastas, darbo klasės angliškas maistas gali būti skanus ir tobulai paruoštas, liudija milžiniška naujo Jamie Oliverio tinklo „Union Jack’s“ restoranų, kuriuose – tik britiški patiekalai ir tik iš vietos gamintojų produktų (net vynas ir putojantis vynas), sėkmė ar Vakarų Londone esantis „fish and chips“ restoranėlis „Kerbisher and Malt“, kuriam pagyrų negaili nei išrankusis Hestonas Blumenthalis, nei „Financial Times“ ar „Zagat“ gidas.
Gero tono ženklu tampa ir savaitgalinis apsipirkimas garsiuose Londono maisto turguose, kur drobiniais ekologiškais maišeliais apsiginklavusi londoniečių minia siaubia vietos mėsininkų, fermerių, sūrių ir džemų gamintojų prekystalius. Prieš kelerius metus londonietės, šiaip jau nelabai mėgstančios suktis virtuvėje, persirgo keksiukų („cupcakes“) kepimo manija. Šie daug sugebėjimų nereikalaujantys saldumynai popierinėje formelėje leido joms pademonstruoti ir namudinius meninius sugebėjimus puošiant juos spalvotais glaistais ir trupinėliais, uogomis.
Visuomenės raidos tyrinėtojai tokį posūkį į namų virtuvę aiškina būtent pokrizinėmis nuotaikomis ir pasąmoniniu ramybės, komforto siekiu – neužtikrintais laikais stresas malšinamas skaniu maistu įprastoje ir saugioje namų aplinkoje.
Per penkerius metus nepasikeitė tik viena: londoniečių dėmesys madai. Stilingiesiems gatvė tebėra podiumas, kur jie drabužiais gali išreikšti save, savo pažiūras, pomėgius ir skonį.
Madingiesiems (ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir iš viso pasaulio) Londonas tebelieka apsipirkimo Meka. Kad britai madą, mados pramonę ir amatus vertina ypač rimtai, paliudijo ir 2011 metais vestuvinės mados podiumu tapusi Vestminsterio abatija. Juk jos skliautai regėjo labiausiai įslaptintą, garsiausią, daugiausia aptarinėtą, filmuotą ir fotografuotą vestuvinę suknelę: „Alexander McQueen“ mados namų dizainerės Sarah Burton sukurtą Kembridžo kunigaikštienės Catherine vestuvių apdarą.
Šis kūrinys tapo simboliniu daugeliu prasmių. Pirmiausia jis turėjo atitikti karališkąjį protokolą, būti įspūdingas ir prašmatnus, tačiau neperžengti pompastikos ribų ir derėti nekilmingai nuotakai, kurios statusas tądien pakilo į karališkąjį lygį ir kuri vieną dieną turėtų tapti Didžiosios Britanijos karaliene. Antra, jis turėjo simbolizuoti šalies tradicijas, jos regionus ir šlovingą istoriją. Štai kodėl visi nėriniai suknelei buvo siuvami vien rankomis, pagal senųjų amatų technologijas Hamptono dvare (Hampton Court), kad niekas iš anksto nieko nesužinotų, o jų motyvuose pynėsi ir Anglijos rožės, ir Škotijos dagiai, Velso narcizai ir Airijos dobilai. Britiškų „Alexander McQueen“ mados namų pasirinkimas simbolizavo ne tik tai, kad Didžiosios Britanijos aukštoji mada yra konkurencinga tarptautiniu lygiu, bet ir jos išliekamumą, tęstinumą nepaisant didžiausių sukrėtimų. Juk pats dizaineris savo valia pasitraukė iš gyvenimo 2010 metų vasarį, tačiau ir jo įkurti mados namai, ir jo suformuotas stilius išlieka ir yra vertinamas pasaulyje – kad ir moteriškesniu, nuosaikesniu pavidalu kuriamas jo ilgametės bendradarbės S.Burton.
Kembridžo kunigaikštienė Catherine ir britų mada yra neatsiejamos. Catherine ir jos drabužiai nuo pat pirmųjų dienų yra žiniasklaidos taikiklyje. Mados profesionalai prikiša jai konservatyvumą, stiliaus surambėjimą – jie pageidautų, kad kunigaikštienė būtų narsesnė, šiuolaikiškesnė, labiau eksperimentuotų ir būtų aktyvesnė šiuolaikinės britų mados ambasadorė. Bet kunigaikštienė iškilmingoms progoms ir toliau renkasi „Alexander McQueen“ ar „Jenny Packham“ sukneles, o viešiesiems pasirodymams – dažnai paprastus masinės gamybos daiktus, prieinamus visiems populiariose pagrindinės gatvės (High Street) parduotuvėse. Kūno spalvos lakiniai „L.K.Bennet“ bateliai, šilkinio džersio ISSA ir „Reiss“ suknelės – visi yra ne aukštosios, o britų plačiosios mados pramonės gaminiai. Tai, kad paprasta „Reiss“ kūno spalvos suknelė vos už 100 svarų kunigaikštienei pasirodė tinkama susitikimui su JAV pirmąja ponia Michelle Obama, buvo ne tik paprastumo demonstravimas, bet ir britų gamintojų pagerbimas. Taip pat – ir ekonomikos skatinimas, mat vos tik kunigaikštienė apsivelka masinio gamintojo apdarą, toji prekė iš parduotuvių ir internetinių prekybos vietų išperkama per kelias valandas.
Tačiau per pastarąjį penkmetį išaugo ne tik britų drabužių pramonės reikšmė. Londonui, kaip mados sostinei, ilgus metus klijuotos idėjų kalvės, mados eksperimentų laboratorijos etiketės šiandien atrodo beviltiškai pasenusios ir parodo tik jas klijuojančiojo atsilikimą nuo mados aktualijų.
Jauni Londono mados savaitės debiutantai, prieš penkmetį dar tik pradėję karjerą, per šį neįtikėtinai trumpą laiką užėmė tokias stiprias pozicijas, kad jų jau niekaip nebepavadinsi mados laborantais.
„Peter Pilotto“ ir „Erdem“ (dizaineris Erdemas Moralioglu) kūriniai šiandien puošia ne kokias išsišokėles, o galingiausių pasaulio valstybių pirmąsias ponias – tą pačią Michelle Obamą, britų premjerienes (buvusią ir esamą) Sarah Brown ir Samanthą Cameron – ir ne laisvalaikiu, o per priėmimus pagal diplomatinį protokolą.
Raudonasis Holivudo kilimas – ne išimtis, nes jų drabužius pamėgo ir tokios žvaigždės kaip Gwyneth Paltrow, Keira Knightley, Thandie Newton.
Kitas Londono kūrėjas, pirmąją kolekciją pristatęs 2006-aisiais, Christopheris Kane’as šiandien tampa vis svarbesniu tarptautinio stambiojo mados verslo žaidėju – į jį, kaip į atskirą prekės ženklą, investavo jo didelį komercinį potencialą įžvelgęs koncernas PPR.
Pritrūktume abiejų rankų pirštų skaičiuodami, kiek britų kilmės dizainerių vadovauja garsiausiems prancūzų ir italų mados namams ir prekės ženklams, sėsliai įsikūrę Paryžiuje ir Milane, tačiau galime pabandyti suskaičiuoti jaunus Londono talentus, kurių drabužiai užima vis tvirtesnes vietas rinktiniuose mados salonuose nuo Niujorko iki Tokijo. Mary Katrantzou, „Preen“, „Jonathan Saunders“, Holly Fulton, Marios Schwabas, J.W.Andersonas – tai vardai ir ženklai, be kurių šiandien neįsivaizduojama avangardinės prabangios ir dėvimosios mados tarptautinė panorama. Išties nuostabu, kad šie Londono jaunieji dizaineriai per tokį trumpą laiką taip plačiai išskleidė sparnus ir išsikovojo vietą po saule.
Londonas per pastaruosius penkerius metus įrodė, jog yra ne tik avangardo, bet ir jo priešingybės – protokolinės, griežtai reglamentuotos mados sostinė. Karališkosios vestuvės ir Jos Didenybės deimantinio jubiliejaus renginiai atskleidė, kad vis dėlto būtent britės sugebėjo išsaugoti tradiciją, kaip tinkamai apsirengti iškilmingos dienos proga, vilkint dienine suknele ir pasipuošiant skrybėle. Tiesa, paaiškėjo, kad mūsų dienomis būtent karališkojo kraujo asmenys gali tokiose stiliaus lenktynėse prašauti pro šalį, o nekilmingi vidutiniokai nušluostyti nosį princesėms. Netikite? Pakanka prisiminti princesę Beatrice bei jos skrybėlę, negailestingai pakrikštytą klozeto dangčiu, ir Kembridžo kunigaikštienės motiną Carole Middleton, prie kurios aprangos nesugebėjo prikibti nė patys aršiausi.
Tad štai jums ir sudėtinės Londono mados kokteilio dalys, štai jums ir paslaptis, kodėl jis taip smogia: miestą, kuriame viena didžiausių pasaulyje finansų ir pinigų sankaupų, sumaišykite su ilgametėmis, tarsi senas viskis subrandintomis klasikinėmis britiško stiliaus ir mados tradicijomis, gerokai šliūkštelėkite avangardo, drąsos eksperimentuoti ir papuoškite kosmopolitiška daugiataučio miesto egzotika.
Iškalbinga, kad būtent Londono mados savaitėje savo prekės ženklo kūrinius (tiesa, uždaruose elitiniuose pristatymuose, į kuriuos neįmanoma pakliūti) pradėjo pristatinėti Tomas Fordas ir raudonajam kilimui žvaigždes rengianti dainininko Micko Jaggerio draugė, garsenybių stilistė L’Wrenn Scott.
Nieko stebėtina – čia didžiausia kapitalo ir garsenybių sankaupa, be to, patogu logistikos požiūriu.
Londonas lyderiauja ir mados inovacijose – būtent „Burberry“ pirmieji prieš kelerius metus pradėjo tiesiogiai internetu transliuoti kolekcijų pristatymus ir pardavinėti drabužius, kai juos vilkintys modeliai tebežygiuoja podiumu. Internetinės mados prekybos lyderis ir gigantas, „net-à-porter“ irgi yra įsikūręs ne kur kitur, o Londone. Būtent jam reikia dėkoti, kad karščiausios mados naujienos elegantiškose juodose pakuotėse su dygsniuotu kaspinėliu pasiekia ir mados gerbėjus Lietuvoje.
Per pastaruosius penkerius metus Londonas veikė net ir neturinčius išsipūtusios piniginės puošeivas už tūkstančių mylių. Tiesioginis, nors truputį ir vėluojantis importas į Lietuvą – hipsterių subkultūra. Būtent londoniškąjį, ryškiaspalvį ir bebaimį, o ne niujorkietiškąjį jos variantą pasirenka lietuvaičiai ir tuo pakanka įsitikinti užmetus akį į kasmečių „Mados infekcijų“ lankytojus.
Maždaug prieš dešimtį metų Rytų Londone atsiradusi subkultūra vietoje nestovi – keičiasi prasidėjusi nuo „Apple“, „RayBan“ akinių ir „Converse“ sportbačių (nors hipsteriai sportui abejingi ir dauguma jų, ypač vaikinų, yra fiziškai nupiepę), paskui susižavėjusi devintojo dešimtmečio stiliumi su „virtais“ džinsais ir ryškiaspalviais tų laikų megztiniais iš dėvėtų drabužių parduotuvių, dar vėliau dešimtuoju dešimtmečiu ir geto („ghetto“) stiliumi, o „RayBan“ akinius papildžiusi dar ir būtina masyvia barzda (vaikinai) arba ryškiai raudonais lūpų dažais (merginos) ir niekaip neatvėsta. Nors galas jai pranašautas jau ne kartą ir labai juokingais būdais (pakanka prisiminti į youtube.com įkeltą klipą „D**khead’s Cool“), tačiau hipsterių kultūra tebėra gaji ir būtent per pastaruosius penkerius metus ji išsiskleidė ryškiomis spalvomis Lietuvoje.
Patys hipsteriai norėtų tikėti, jog jų neįmanoma klasifikuoti, nes jie visi be galo originalūs ir individualūs, tačiau dažniausiai pakanka vieno žvilgsnio, kad atpažintum juos ir jų uniformą. Bet vis dažniau Vilniaus gatvėse, kavinėse ar jaunimo susibūrimuose matai „Londono“ stilių ir jis – puiki atsvara pigiam itališkos mados kopijavimui.
Vis dar manote, kad Londonas tebelieka kažkokia keista, „crazy“ stiliaus vieta? Vadinasi, arba klystate, arba tas londonietiškasis stilius iš tiesų jau yra tapęs masinės sąmonės dalimi pasaulio mastu, atpažįstamu, garbinamu ženklu. Kaip dviaukštis raudonas autobusas, kaip karalienė, kaip Džeimsas Bondas: neatsitiktinai net Londono olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje nacionalinė mada griežė anaiptol ne paskutiniu smuiku.
Pakanka prisiminti įspūdingą akimirką, kai pasaulinio garso britų modeliai Kate Moss, N.Campbell, Jourdan Dunn, Davidas Gandy, Lily Cole, Stella Tennant ir kiti įžengė į areną vilkėdami spindinčius britų dizainerių sukurtus drabužius. Šventas olimpinis momentas, prilygstantis karalienės antrininkės ir Džeimso Bondo nusileidimui parašiutu ir patvirtinantis, kad Londono mada jau seniai yra tapusi mūsų visų dalimi, pripažįstame tai ar ne. Net jei pabrėžtinai tai neigtumėte: nesidomite mada, verčiau sportuojate?
Pažvelkite į savo sportinį kostiumą ar treniruočių drabužius: gal tai „Stella McCartney for Adidas“ etiketė? Ši britų dizainerė ne tik rengė olimpinę savo šalies rinktinę, bet ir yra neabejotina sportinių drabužių mados revoliucionierė. Juk sakiau – nuo Londono stiliaus niekur nepabėgsite...