Mados šventėje buvo galima išvysti devyniolika kolekcijų.
Vienos iš nuolatinės „Apkalbų“ organizatorės Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Aprangos dizaino katedros vedėjos Audronės Šakienės teigimu, šio renginio tikslas – populiarinti mados kultūrą, keisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį į madą kaip į masinį reiškinį ir pateikti ją kaip meno formą.
Iš nedidelio studentiško renginio į įspūdingą mados šou per šešiolika metų išaugusi šventė „Apkalbos“ publikai suteikia galimybę išvysti naujausias jaunųjų kūrėjų kolekcijas, kuriose įprastai nestinga avangardo, pakvailiojimų, prabangos dvelksmo, istorinių kostiumų detalių.
Pristatydami kolekcijas daugelis autorių neslėpė, jog drabužiais ypač stengėsi pabrėžti aistrą, seksualumą ir žavesį.
„Šiame renginyje dizaineriai varžosi ne dėl prizų, o dėl žiūrovų šūksnių ir plojimų. Ne mažiau svarbu sukelti kuo daugiau apkalbų ir kuo ilgiau skleisti gandus apie kolekcijas, dizainerius, modelius. Paprastai apie šį renginį jaunieji dizaineriai ir jų bičiuliai kalba iki kitų metų renginio“, – sakė A.Šakienė.
Mados šou „Apkalbos“ padėjo žengti pirmuosius žingsnius ne vienam dabar jau garsiam ir žinomam Lietuvos dizaineriui.
Jame pirmąsias savo kolekcijas pristatė Egidijus Sidaras, Egidijus Rainys, Lina Kriaučeliūnaitė, Laura Dailidėnienė, Vėjūnė Sudarytė, Kristina Kruopenytė, Jurgita Stakauskaitė, Kęstutis Lekeckas, Kristina Kalinauskaitė, Andrius Sergejenka.
A.Šakienė vylėsi, jog iš dabartinių studentų taip pat išaugs daug gerų dizainerių, tačiau tokios garsenybės kaip Juozas Statkevičius neturėsime dar bent šimtą metų.
„Tokio talentingo, gabaus, darbštaus, gražaus ir išskirtinio charakterio žmogaus neturėsime dar šimtą metų“, – tikino vedėja, kuri prieš maždaug du dešimtmečius buvo J.Statkevičiaus mokytoja.
Retus metus „Apkalbas“ praleidžianti J.Stakevičiaus motina Vanda Statkevičienė labai entuziastingai palaikė jaunuosius kūrėjus, jų darbus vertino gana atlaidžiai ir gyrė už tai, kad studentai nestokoja idėjų ir noro ieškoti novatoriškų sprendimų.
Moteris tikino žinanti, kaip sunku studentams kurti ir pristatyti pirmąsias kolekcijas.
„Prisimenu Juozuko kūrybos pradžią. Žinokite, ji tikrai nebuvo lengva. O kai jis ruošėsi pristatyti baigiamąjį darbą – vyrišką paltą, kartu ieškojome džinsinio audinio. Kai nupirkome, sūnus jį ilgai trynė plyta, kad išgautų skirtingus atspalvius“, – šypsodamasi pasakojo V.Statkevičienė.
Ji patarė jauniesiems kūrėjams būti drąsiems, išradingiems ir labai daug dirbti.
