Sukūrusios naują koncertinę programą merginų grupės „4 Roses“ narės Dileta Meškauskaitė, Akvilė Matuzaitė, Eglė Čepaitė-Keturkė ir Giedrė Girnytė nutarė atnaujinti ir savo sceninę spintą.
Grupės choreografė merginoms pasiūlė jauną dizainerę Kristiną, tad jos ilgai nelaukusios susisiekė su K.Valančiūte. Išsiplepėjusios iki soties visos penkios sukirto rankomis ir ėmėsi darbo.
„Prieš pateikdama savo sceninių kostiumų variantą stengiausi daug bendrauti, klausinėjau, kaip jos įsivaizduoja drabužius. Nebuvau girdėjusi jų dainų. Jauni dizaineriai visada yra maksimalistai, nori į kūrinį įdėti kuo daugiau savitumo. Kartais neapskaičiuojame laiko ir pinigų, o rezultato norime įspūdingo. Tačiau moralinė grąža, sulauktos pagyros, nuoširdūs žodžiai dažnai atperka mūsų triūsą“, – šypsojosi Kristina.
Ji įsitikinusi, kad į sceną išeiti apsimovęs džinsus ir apsirengęs marškinėlius gali tikrai ne kiekvienas atlikėjas. Čia reikia atrodyti kitaip, įdomiai, neįprastai.
K.Valančiūtė neslepia, kad bendraujant su keturiomis grupės merginomis, kurių kiekviena labai savita ir turinti skirtingų norų, rasti aukso viduriuką nebuvo lengva.
„Kiekviena mergina drabužiais atskleidė savo charakterį, bet kostiumai yra vientisi. Jie transformuojasi, iš vieno gali apsidaryti net trys“, – sakė Kristina.
Vis dėlto jauna dizainerė prisipažįsta, kad jos kūryboje vyrauja kitokios spalvos. Rožinės ir raudonos, kokių yra „4 Roses“ kostiumuose, ant podiumo demonstruojant jos kolekciją tikrai neišvysime. Tačiau rožės spalvos atsisakyti ji neketino, tik rado ją ne saldžią.
Dizainerės talentu „4 Roses“ merginos džiaugiasi jau vienerius metus. Jos labai norėjo savito, seksualaus, unikalaus ir modernaus stiliaus, kurį dizainerė ir sugebėjo įgyvendinti. Atlikėjos tikisi, kad ir toliau kurs grožį kartu su šia dizainere. Joms svarbu ne tik tai, kaip dainuoja scenoje, bet ir kaip atrodo.
Kristina ne tik kuria įvaizdį merginų grupei – ji rengia ir LRT projekto „Auksinis balsas“ dalyvius Jurgą Šeduikytę, Edgarą Lubį-Amberlife’ą ir Aistę Lasytę. Šią patirtį ji vadina visai kitokia – ieškant aprangos pasirodymų temoms, reikia ir savo, ir draugų spintose pasikuisti, ir dalyvių atsineštus drabužius pritaikyti, ir po dėvėtų drabužių parduotuves pasivaikščioti.
Tačiau dizainerei miela, kad štai jos močiutė labai džiaugėsi televizijos projekte pamačiusi savo karolius, o tėtis – savo drabužį.
„Darbas televizijoje – smagus iššūkis. Juk būna taip, kad trys laidos filmuojamos iš eilės kelias dienas, čia jau reikia suktis kaip voverytei, – šypsojosi K.Valančiūtė. – Būna ir taip, kad per pusdienį reikia milijonus kalnų nuversti.
Visada noriu, kad atlikėjas scenoje jaustųsi gerai, kad jam būtų patogu atliekant vaidmenį. Kai mano pasiūlymas pasidaro aukščiau nei paties atlikėjo sugalvota idėja, ateina pasitenkinimas. Neinu lengviausiu keliu, todėl kartais man pavyksta nustebinti ne tik dainininką, bet ir save.“
