- Kokios profesinės ir meninės savybės siejamos su odos gaminių meistryste? Kaip pasirinkote tokį kelią?
– Tai mano gyvenimo svajonė, tik ji prasidėjo kiek kitaip – nuo drabužių modeliavimo, eskizavimo. Laikui bėgant pasirinkau odą, ji ir tapo pagrindiniu mano varikliu kūryboje. Odos dirbinių dizainas – labai plati sąvoka, apimanti ir amatą, ir meną, ir verslą, ir idėjas. Jei kurio vieno ingrediento trūksta, darbas gali nepasisekti. Esu baigusi S. Žuko taikomosios dailės technikumo Menų fakulteto avalynės modeliavimo ir meninio odos apipavidalinimo kursą, įgijau dailininko – meistro kvalifikaciją. Vėliau mokiausi Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijau menotyros bakalauro laipsnį, studijas tęsiau Vilniaus universitete ir įgijau istorijos magistro kvalifikacinį laipsnį bei paveldosaugininko profesinę kvalifikaciją. Visi šie įgūdžiai ir didelis noras kurti man padeda judėti į priekį.
– Kas yra didžiausias Jūsų įkvėpimas?
– Jis ateina savaime, visada norėjau kurti, puoštis ir puošti kitus. Ir nepriklausomai nuo aplinkos veiksnių, tai ir dariau. Tačiau visada minčių pasisemti galiu atsisukus į gamtą, praeivius gatvėje. Neretai mano idėjos gimsta laiką leidžiant kartu su dukra, ją galiu vadinti savo įkvėpėja. Pasitaiko atvejų, jog atkreipusi dėmesį į išskirtinį moters stilių, automatiškai mintyse ją papuošiu ir papildau tam tikru aksesuaru. Taip ir gimsta idėjos.
– Kokiai asmenybei, kokiam charakteriui, labiausiai tiktų Jūsų darbai?
– Mane žavi paprastumas, subtilus skonis. Todėl kurdama, siūlydama savo darbus klientams, noriu pabrėžti išskirtinumą. Mano tikslas – aksesuarą išskirti iš aprangos. Jis turi būti siejamas su visuma, tačiau turėti ir savo charakterį. Tad ir žmogus, kuriam skirti mano darbai, turėtų būti drąsus, mėgstantis išskirti, atkreipiantis į save dėmesį. Kuomet esu prie savo darbo stalo, įsivaizduoju veiklią, kiek ekstravagantišką, tačiau ir paprastumu žavinčią moterį. Gal sakysite diskriminuoju vyrus? Ne, kuriu ir vyrams skirtų aksesuarų, tačiau vis tik, mano širdis ir kūrybinis procesas linksta į moteriškąją liniją.
– Kokios medžiagos dominuoja jūsų darbuose?
– Be abejonės, tik natūrali oda. Neapsieinu ir be metalinių detalių, sidabro, nikelio, žalvario, gintaro ir keramikos. Oda tarsi prieštarauja pati sau: joje susipina ir prabanga, ir paprastumas. Jos plastinės galimybės ir įvairios technikos rūšys leidžia sukurti ir prabangų minimalizmą, ir santūrią ekstravaganciją, suderinti estetinius įgeidžius su praktiniais reikalavimais, įkūnyti elegancijos ir žaismingumo derinį, nes apranga ir aksesuarai turi padėti jaustis geriau.
Visada atkreipiu dėmesį ir į žmogaus norus, kaip sakoma „turiu akį“, visuomet pasitariame, deriname ir išgauname norimą rezultatą. Skatinu eksperimentuoti, nebijoti atrasti savęs, įsigyti tai, ko iki šio neturėjote spintoje. Dažnai ir pati atlieku modelio vaidmenį, savo aksesuarais puošiuosi kiekvieną dieną. Tokiais atvejais, pamatau žmonių reakciją, jog neįprastas koljė gali puikiai derėti prie kasdienės aprangos, o odinis diržas prie puošnaus, vakarinio rūbo.
– Ką patartumėte vis dar savo stiliaus ieškančiam žmogui? Kaip gi nepasimesti tarp tokios gausybės dizaino kūrinių, stilių?
– Esminis patarimas – pasikliauti kūrėju ir nebijoti konsultuotis. Tikiu, jog kiekvienas jaučia, atranda sau tinkamą ir mylimą daiktą. Jei nesate tikras dėl savo pasirinkimo, pasitarkite, pasidomėkite kitų nuomonių, atsiliepimų. Galiausiai, nebijokite tapti tuo, kuo iki šiol nebuvote, o gal patiks?
