Liutauras savo kolekcijai pasirinko naują renginių erdvę – koncertų salę „Compensa“. Koncertams ši salė ir skirta, madų šou joje ne itin tiko. Apšvietimas bei kėdžių pozicija leido geriau įsižiūrėti ne į modelius, o į priešais sėdėjusius svečius: podiumas buvo aukščiau sėdinčių žmonių akių lygio ir apšviestas taip, lyg miesto raganos vaikščiotų dieną (nors fone, akivaizdu, buvo naktis). Tiesa, nuotraukoms tai puikiai tiko. O dar puikiau jose (ir realybėje) atrodė projekcijos. Naktinis Vilniaus senamiestis ir iš pragaro kylančių angelų sparnai manekenėms už nugarų – puiki idėja ne tik dėl gražių nuotraukų.
Kolekcija... Modelių makiažas, šukuosenos – išties pasistengta. Vientisumas bei kolekcijos temos atitikimas – dešimt balų. O ir pačių Liutauro modelių sukirpimas bei medžiagos per pastaruosius metus gerokai patobulėjo. Mažiau vulgaraus mini, šarkiškų blizgučių ir Skudurinės Onutės derinių. Taigi iš esmės ši kolekcija buvo geriausia, kokią tik mačiau per L.Salasevičiaus karjerą. Kita vertus, neliko dizainerio skiriamųjų bruožų, tad užrišus akis ir nuvedus į šį pristatymą vargu ar atspėčiau, kad tai Liutauro kūryba.
Priešingai nei A.Kuzmickaitės pristatyme. Dizainerė liko ištikima drugeliui. Bet jį šį kartą apipynė labai šilta ir jaukia istorija: kolekciją paįvairino jos trimetės dukters piešiniai. Originalu. Vaiko piešiniais marginti drabužiai atrodė žaismingai, tačiau norėčiau, kad mano nešiojamą suknelę puoštų mano, o ne Agnės vaiko piešiniai. Čia toks savanaudiškas niuansas, galintis pakišti koją pardavimams. Bet grįžkim prie idėjos – Vilniaus mažajame teatre pristatyta kolekcija – iš skirtingų aiškių dalių, su scenografijos elementais. Teatro scenoje išstatyti didžiuliai buityje sutinkami daiktai (pieno pakelis, televizorius, vonia ir pan.) prieš šou kuždėjo, kad ne veltui atėjau į teatrą. Bet modeliai ėjo tuo pačiu maršrutu, šou gale pakeitę kryptį iš kairės į dešinę, tačiau to paties kelio nepametė.
Tiesa, šou prasidėjo save įsimylėjusio vyriškio pasirodymu, besiblaškiusiu scenoje su telefonu rankoje. Asmenukė šen, asmenukė ten... Gal norėta parodyti, kad supermamytėms asmenukės su vaikais – neatsiejama kasdienybės dalis? Ar čia, suprask, tėčiai vaikų neprižiūri, tik fotografuojasi? Galėjo tuomet vaikų pulką ant scenos išleisti. Ši mintis būtų išties tikusi prie Agnės švarkų, batų, suknelių, margintų piešiniais.
Pati kolekcija labai „agniška“ – kūno spalva, šilkas, drugeliai. Viskas tarsi matyta, tačiau pateikta kitaip. Pritrūko gal tik įspūdingesnio finalo ir daugiau modelių – ant scenos suėjus visiems modeliams didžiulės skulptūros atrodė vienišos, o modeliai – tarp jų pasimetę. Paskutinis modelis (kuriuo paprastai būna vestuvinė suknelė) – suknia iš silikono – kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Dar šis tas apie muziką. Agnės šou ji buvo dinamiška, kiekvienoje kolekcijos dalyje keitėsi (kaip kad ir mano nuomone turėtų būti). Liutauras pasirinko visam šou tą pačią melodiją. Po jo šou išėjau niūniuodama iki kaulų smegenų įstrigusį ritmą. Jis, pripažinsiu, užgožė ir tai, kad L.Salasevičiaus podiumu žengė visa puokštė garsių Lietuvos damų. Vis laukiau, kada tas įkyrus garsas baigsis, bet šou baigėsi greičiau. Beje, Agne, kodėl ant podiumo užkėlusi savo vyrą Saulių Prūsaitį, neįdavėte jam į rankas mikrofono?
