Giorgio Armani lengvai krintančios šviesios kelnės buvo laikomos stilingomis, o G.Versace džiaugsmingų spalvų, drąsūs eskizai – mada.
Tokio mąstymo šaknys – praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai mados kūrėjai savo klientėms dar sakydavo, ką, kur, kada ir kaip jos turėtų rengtis.
Ar stiliaus galima išmokti, kai šalia yra asmeninis mados patarėjas?
Be Marco Bohano, dizainerio Yves’o Saint Laurent’o įpėdinio mados namuose „Dior“, Holivudo žvaigždė Grace Kelly, būdama Monako kunigaikštienė, nebūtų tapusi dievaite.
Kino žvaigždę A.Hepburn stiliaus dievaite padarė H.de Givenchy, rengdamas ją privačiame gyvenime ir kuriant filmus, kuriuose ji vaidino. Ir net garsųjį Jacqueline Kennedy stilių tuo metu dar nepatyrusiai pirmajai Amerikos poniai sukūrė dizaineris Olegas Cassini kaip naujos, jaunos politinės eros išraišką.
Stilius visuomet reiškė daugiau nei madą – tai viso gyvenimo dvasinė išraiška.
Bet gatvėse apstu neskoningumo, geras skonis laikomas nuobodžiu, o Karlas Lagerfeldas nuslopina bet kokią viltį, tvirtindamas, kad elegantiškas gali būti tik tas, kuris gimė elegantiškas.
Per žurnalus, televiziją nuolat keliauja kino žvaigždžių ir aukštuomenės nuotraukos, iš kurių sklinda grožio, spindesio ir noro būti gerai apsirengusiam ilgesys.
Tik visuose tuose žurnaluose retai pamatysi stilių, nors jis buvo bandomas kurti visų mados dizainerių, stilistų, vizažistų ir kirpėjų pastangomis.
Gal G.Kelly ir J.Kennedy buvo išimtys?
Juk joms elegantiškumu, tobulu stiliaus pojūčiu negali prilygti dabartinės žvaigždės, tokios kaip Cate Blanchett, Nicole Kidman, Julianne Moore ar nuolat daug pastangų iš kitų išsiskirti dedanti buvusi „Spice Girls“ atlikėja ir žymaus britų futbolininko Davido Beckhamo žmona Victoria.
Sąvokos „stilingas“ nereikėtų painioti su stiliumi. Daug ką galima išsiugdyti, išmokti, bet išskirtiniu žavesiu, subtiliu stiliaus suvokimu Dievas apdovanoja ne kiekvieną.
