„Pavasarį didžiuosiuose Lietuvos miestuose gausu mados renginių, kolekcijų pristatymų. Aš pasirinkau kitą kelią: neskubėdamas, mėgaudamasis, įsigilindamas iki smulkiausių detalių darau tai, iš ko galbūt nepragyvensi, tačiau kas man yra be galo artima.
Man malonu, kad iniciatyvos „Gražinkime Kauną“ buvau pakviestas ekspoziciją perkelti į Kauno įgulos karininkų ramovę ir kad ją šiame mieste pirmiausia įvertino tikri savo srities profesionalai – kariūnai ir partizanai, patys dėvėję tokius švarkus“, – sako dizaineris G. Paulauskas.
Pirmiausia savo maždaug pusmetį atkūrinėtą pokario Lietuvos partizanų švarką Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga dizaineris pristatė Vilniuje, kino teatre „Pasaka“. Ekspozicija taip patiko lankytojams, kad vietoj planuotos savaitės ji kino teatre prabuvo visą mėnesį.
Perkeldamas ekspoziciją į Kauną G. Paulauskas ją praplėtė: iš karinio antikvariato parduotuvės „MilitaryShop“ ir rekonstruktoriaus Ramūno Skvirecko pasiskolintą ekspozicijos dalį – originalų Lietuvos pasienio policijos mundurą (jis labai panašus į tarpukario kario mundurą, pagal kurį ir buvo siuvami partizanų švarkai), pokario partizanų naudotą ekipuotę (originalias uniformines kelnes, diržą, kt.) – papildė daugiau autentiškų to laikotarpio daiktų.
Be to, ekspozicijos išdėstymas Kauno įgulos karininkų ramovėje skiriasi nuo to, kurį matė kino teatro „Pasaka“ lankytojai.
Švarkai, kuriuos dėvėjo pokario Lietuvos partizanai, vietinių siuvėjų buvo siuvami pagal tarpukario kareivių mundurus – frenčiaus sukirpimo. G. Paulausko atkurtas partizanų švarkas yra artimiausias tuo laikotarpiu karių dėvėtiems frenčiams.
Pirmiausia dizaineris nusprendė atkurti tik švarką, o ne visą uniformą su kelnėmis ir kepure, nes, kaip rodo įvairūs jo išnagrinėti šaltiniai, pagrindinė partizanų uniformos detalė buvo švarkas. Prie jo mūvimos kelnės dažnai buvo civilės, neuniforminės.
Informaciją apie partizanų dėvėtus švarkus dizaineris G. Paulauskas rinko ir švarką atkūrinėjo maždaug pusmetį – lankė privačius kolekcininkus ir Kaune esančio Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondus, įdėmiai apžiūrėjo ir matavo ten saugomus švarkus, jų detales, sklaidė spaudą ir nuotraukas, žiūrėjo dokumentinius filmus, susipažino su 1934 metų Įsakymu kariuomenei Nr. 19, kuriame detaliai nurodoma, kaip turi būti nešiojama uniforma, visa jos struktūra, dydžiai, ženklai, kepurės.
Partizanų švarką dizaineris atkūrė vedamas profesinės aistros kaip to laikotarpio rekonstrukciją. Nors švarką siuvo pagal savo paties figūrą, pritaikyti jo kasdieniam nešiojimui G. Paulauskas kol kas neplanuoja. Pokario Lietuvos partizanų temą dizaineris analizuos ir toliau. Jis planuoja atkurti ir kitus pokario partizanų drabužius.
Kauno įgulos karininkų ramovėje dizaineris G. Paulauskas lankysis ir balandžio 17-ąją. Tądien jis dalyvaus čia vyksiančiame seminare „Šauliai-partizanai Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje“ ir plačiau papasakos apie 1944-1953 m. lietuvių partizanų uniformas, pasidalins maždaug pusmetį kauptomis žiniomis ir atradimais. Ekspoziciją galima apžiūrėti Kauno įgulos karininkų ramovėje.
