Per visus tuos šešis dešimtmečius net ir nesivaikydama naujausių mados tendencijų Elizabeth II sugebėjo rodyti gerą skonį ir pragmatišką stilių, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Karalienė – dažniausiai fotografuojama moteris pasaulyje – aptarinėjama nuo pat gimimo. Tad natūralu, kad ji savo aprangai skiria išskirtinį dėmesį. Netgi žmonės, kurie nesidomi mada, gali akimirksniu prisiminti karalienės stilių.
Viešumoje ji visada atrodo nepriekaištingai – niekada nepasitaiko nutrūkusio dirželio, per ankštų drabužių, varžančių rankovių ar per ilgo sijono.
Oficialiems renginiams karalienei drabužiai yra siuvami pagal specialų užsakymą.
Smulkios detalės Elizabeth II ypač svarbios. Kiekviena apranga privalo atrodyti tobulai tiek iš arti, tiek iš toli. Taip pat ji negali varžyti judesių ir turi derėti su karūna, skrybėle ar kitu galvos papuošalu. Kiekvienas blizgutis, perlas, karoliukas ar plunksna turi būti išdėstyti taip, kad jai nebūtų sudėtinga atsisėsti ar kad neužkliūtų už laikrodžio, papuošalo ar ordino, kurį jai gali tekti segėti.
Visi drabužiai turi jos nevaržyti išlipant ir įlipant į karietas ar automobilius, jachtas, traukinius ir lėktuvus. Stilius turi būti išlaikytas ir esant nepalankioms oro sąlygoms, tokioms kaip netikėtas vėjo gūsis. Kad ir kokio stiliaus būtų suknelė, ji visada vilki siaurą pasijonį – taip išvengia tikimybės, kad vėjas pakels sijoną.
Jai pasiūtas ne vienas šimtas naujų aprangos komplektų kiekvienam oficialiam vizitui. Rūmų protokolo departamentas įsitikinęs: vilkėti tą patį rūbą antrąkart būtų vizito organizatorių įžeidimas.
Dabar karalienei drabužius kuria dizainerė Angela Kelly, kilusi iš Liverpulio. Su jos kurta apranga nėra įvykę nė vieno viešo nesusipratimo – skrybėlės nėra nupūtęs vėjas (prisegtas deimantas ar Mėnulio akmuo padeda skrybėlę išlaikyti vietoje), o sijoną vėjas buvo pakėlęs vos vieną kartą jai išlipant iš lėktuvo, tačiau patikimas pasijonis situaciją išgelbėjo.
Tad dešimtmetis po dešimtmečio Elizabeth II atrodė idealiai kiekvienos progos metu.
2000 metais, karališko vizito į Romą metu, italai mados ekspertai ją vadino stiliaus deive, Miuccia Prada – „viena elegantiškiausių moterų Žemėje“. O vietiniai žurnalistai vertėsi per galvą siekdami išsiaiškinti, ką karalienė nešiojasi savo rankinėje.
Jiems, žinoma, nepavyko, tačiau jų pastangos įkvėpė bulvarinio laikraščio žurnalistus Philą Dampierą ir Ashley Walton parašyti apie tai knygą.
Kūrinyje „Kas yra karališkojoje rankinėje?“ jie neva atskleidė jos turinį: S formos kablys, kad ji galėtų rankinę pasikabinti ant stalo, skaitymo akiniai, lūpų dažai, pudra, kurią princas Philipas jai padovanojo vestuvių metinių proga, vaikų padovanota arklių ir šunų pakabučių, lemiančių sėkmę, kolekcija, mėtiniai saldainiai, užkandžiai jos korgiams, rašiklis ir iš dienraščių iškirpti kryžiažodžiai. Taip pat knygoje jie pacitavo vieną psichologą, kuris teigė, kad „karalienės rankinės yra tarsi priemonė, kompensuojanti vienišą vaikystę“.
Atrodo, kad per pastaruosius kelerius metus karalienė pakeitė savo stilių. Prie to iš dalies prisidėjo A.Kelly kūriniai, su kuriais Elizabeth II atrodė pribloškiamai 2012-aisiais savo valdymo deimantinio jubiliejaus šventėje ir per olimpinių žaidynių atidarymą. Kas gali pamiršti persikų spalvos suknelę, kurią ji vilkėjo atlikdama visus nustebinusį šuolį parašiutu olimpiados atidarymo ceremonijoje?
Mados pasauliu karalienė niekada nesidomėjo. Išskyrus tuomet, kai buvo dvidešimties. Pažvelgus į nuotraukas, darytas jos valdymo metu, akivaizdu, kad vienintelius rėksmingesnius aprangos komplektus ji vilkėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai puošėsi plačiais Noddy Holderio stiliaus rūbais.
Dvidešimties ir trisdešimties Elizabeth smulkią figūrą puošdavo Normano Hartnellio ir Hardy Amieso kurti rūbai. Apdovanota ryškia šypsena ir švelniais veido bruožais ir pasipuošusi geriausiais papuošalais planetoje ji nustelbdavo bet ką, netgi Marilyn Monroe.
Būdama vaikas ji dažniausiai vilkėjo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių aristokračių mergaičių pamėgtus drabužius.
Kai buvo kūdikis, ją dažniausiai puošdavo baltomis suknelėmis, baltomis kojinėmis ir sidabriniais batais. Kai šiek tiek paaugo – pūstomis šilkinėmis suknelėmis su pokelnėmis.
Vėliau ji dėvėjo megztinius su kiltu (šis derinys buvo sukurtas karalienei Viktorijai ir galėjo būti dėvimas tik karališkosios šeimos narių).
1935 metais, kai jai buvo devyneri, ji pirmą kartą apsivilko N.Hartnellio, dizainerio, kuris kūrė drabužius jos motinai karalienei Elžbietai ir močiutei karalienei Marijai, modeliuotą suknelę. Tai buvo rožinės spalvos pamergės suknelė.
Paauglystės metais jos drabužiai puikiai atspindėjo asketiškas karo metų sąlygas. Jie buvo ne efektingi, bet patvarūs, kad vėliau juos galėtų vilkėti ketveriais metais jaunesnė princesė Margaret.
Sulaukusi 18-os, per savo pirmąją garsaus fotografo Cecilo Beatono fotosesiją ji vilkėjo paprastą N.Hartnellio suknelę, kurtą jos motinai. Anot Marion Crawford, mylimos auklėtojos, kuri prižiūrėjo ir mokė Elizabeth ir Margaret ir kuri po 16 metų tarnybos papiktino karališkąją šeimą išleisdama knygą „Mažoji princesė“, drabužius būsimoji karalienė pati galėjo rinktis tik tuomet, kai jai suėjo 20 metų. Vienaip ar kitaip, iki vestuvių jos stilius buvo panašus į motinos ir močiutės.
Jos kuklumą išugdė Margaret MacDonald, kurią princesė vadino Bobo. Ši iš Škotijos kilusi moteris dirbo karališkajame vaikų darželyje, o kai princesei buvo 16 metų, tapo jos asmenine dizainere, vėliau su ja netgi keliavo į karališkąją medaus mėnesio kelionę ir iš viso kartu su dabartine karaliene praleido 67 metus.
1947-aisiais karalienė Elizabeth II iš 12 pateiktų vestuvinių suknelių modelių pasirinko N.Hartnellio. Aptempta ilga dramblio kaulo spalvos suknelė, papuošta 10 tūkstančių perlų, ir 5 metrų šleifas tapo tikru triumfu ir pagaliau parodė tautai liauną tuometės princesės juosmenį.
Kai būdamas 56-erių mirė Jurgis VI, N.Hartnellis taip pat sukūrė apsiaustą ir karališkąjį šleifą, kuris svėrė beveik 14 kilogramų, karalienės karūnavimui 1953-iųjų birželio 2-ąją. N.Hartnellis karalienei sukneles kūrė iki pat savo mirties 1979-aisiais.
Nors karalienė pasitikėjo N.Hartnellio sugebėjimu kurti tobulas vakarines suknias, kaip modernesnės ir paprastesnės dienos aprangos kūrėją ji pasirinko jo konkurentą jaunąjį H.Amiesą.
Būtent jis sukūrė vienos spalvos siauros suknelės ir švarko komplektą, kuris karalienei puikiai tinka ir dabar. H.Amiesas karalienei drabužius kūrė iki pat savo mirties 2003 metais.
Karalienė su drabužiais elgiasi itin taupiai – visus aprangos komplektus liepia perdaryti, o šį darbą paskiria atlikti savo mažai ištikimų darbuotojų grupelei. Po N.Hartnellio mirties drabužius jai kurdavo buvęs jo asistentas Ianas Thomasas. Po pastarojo mirties – jo asistentė Maureen Rose. Tuo pat metu prie karalienės aprangos kūrimo prisidėjo Johnas Andersonas, po kurio mirties devintajame dešimtmetyje darbus perėmė jo kolega Karlas Ludwigas Rehse’as bei Stewartas Parvinas.
O karalienės skrybėles, rankines, pirštines ir batus dažniausiai kuria vienas dizaineris.
Pirštines, dažniausiai baltos medvilnės bei nailono, nuo 1947-ųjų kuria įmonė Cornelia James. Ją įsteigė dabartinio savininko motina 1939 metais, kai jai pavyko pabėgti iš Vienos.
Rankines jau daugiau nei 40 metų kuria kompanija Lautner. Jos yra gaminamos iš jaučių, aligatorių, stručių ar driežų odos. Phillipas Somerville’is skrybėles karalienei kūrė 25 metus, tačiau po jo mirties 2014-aisiais šį darbą perėmė A.Kelly.
Kalbant apie karalienės batus, ji daugiau nei 50 metų avi to paties stiliaus batus su penkių centimetrų aukščio storu kulnu. Būtent jie suteikia karalienei išskirtinumą.
Batus, kurie turi būti patogūs, kad karalienė galėtų kelias valandas išstovėti, nuo 1960-ųjų kūrė karališkasis batsiuvys Edwardas Rayne’as.
1990 metais karalienė išgirdo nekokią žinią – kad bankrutavo avalynės gamintojo kompanija. Tuomet dvariškiams buvo liepta nieko nelaukiant surasti buvusius kompanijos darbuotojus. Vieną jų, Davidą Hyattą, karališkųjų rūmų darbuotojai aptiko dirbantį batsiuviu teatre.
Batai, kurių karalienė su savimi nuolat turi daugiau nei dešimt porų ir kuriuos, anot „Daily Mail“ laikraščio, pranešioja tokio pat dydžio pėdas turinti karalienės darbuotoja, kainuoja apie 1000 svarų už porą.
Nepaisant didžiulio aprangos komplektų, kurie kabo karališkųjų rūmų spintose, skaičiaus karalienė visada savo tiekėjams pabrėžia, kad už pinigus ji turi gauti vertę.
Susirašinėjimai su dizaineriais atskleidžia įdomią karalienės asmenybės pusę, kurios visuomenė dažnai nepastebi.
„Dėkoju už milžinišką sąskaitą, kuriai apmokėti prireiks šiek tiek laiko“, – kartą ji rašė H.Amiesui. „Aš turbūt esu vienintelė moteris Žemėje, kuriai kepures nešioti reikia nuolat“, – ji teigė laiške Ph.Somerville’iui.
Šis laiškas šiais metais buvo parduotas aukcione.
