Žinoma, labai rūpi, kur gauti tokio dydžio avalynės ir kaip apskritai su visu tuo gyventi.
„Kai kuriuos tai šokiruoja, kai kuriuos prajuokina iki ašarų, o dar su kitais aptariame man nutikusias smagias istorijas“, – sakė Artūras.
Įdomiausios istorijos nutikdavo jam Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojant aktorystę ir pantomimą. Per baleto, scenos judesio, pantomimos ar stepo pratybas Artūras niekada neturėdavo tinkamos avalynės, nors visam kursui ji būdavo užsakoma.
„Bet aš paskaitose atrodydavau originaliausiai – prie vilnonių kojinių tiesiog prisisiūdavau arba prisiklijuodavau batų padus ar įdėklus ir šokdavau kartu su visais. Visi kartu pasijuokdavome, o aš nepykdavau, kad mano kojas vadindavo plaukmenimis“, – prisiminimais dalijosi dainininkas.
Nejuokinga būdavo per spektaklius – štai tuomet jau tekdavo kojas sprausti į mažus batus, nors kostiumininkės nuoširdžiai sandėlyje ieškodavo didžiausio dydžio avalynės.
„Po spektaklių bijodavau nusiauti batus, nes atrodydavo, kad su jais iš manęs išbėgs visas kraujas“, – dabar su šypsena prisimena A.Žabas.
Avalynę vyras renkasi specializuotose parduotuvėse. Savo stiliumi tiek kasdienybėje, tiek scenoje stebinantis ir žavintis dainininkas visuomet – net karštą vasarą – avi kerzinius ar į juos panašius batus. Su tokiais eina į paplūdimį, kopia į kalnus, avėdamas tokius išvaikščiojo skersai išilgai ne vieną Europos miestą. Artūras labai mėgsta eiti ilgas distancijas.
„Vasarą neaviu nei lengvos įspiriamos avalynės, nei basučių – galbūt kur nors ir įmanoma gauti man tinkamo dydžio. Bet esu ištikimas gana grubios stilistikos avalynei, man patinka jausti tvirtą pagrindą po kojomis. Su lengvučiais batais jaučiuosi tarsi nesavas ar basas“, – sakė A.Žabas-Beissoul.
Kad jo koja neįprastai didelė, tokia, kokią turi nebent krepšininkai, jis atkreipė dėmesį paauglystėje, kai parduotuvėse vis išgirsdavo: „Ne, tokio dydžio batų neturime.“ Tai tik sustiprino pojūtį, kad yra ypatingas. Juk ir Beissoul balsas – gilus, sodrus, gerklinis.
„Kadangi nelengva nusipirkti 49 dydžio batus, visus juos saugau lyg vienintelius likusius šioje žemėje. Man iš viso nepatinka atsisveikinti ir su drabužiais, tad viską kaupiu lyg kokia močiutė – gal dar prireiks, – juokėsi Artūras. – Pastaruoju metu stengiuosi pirkti batus su įmontuotomis titano plokštėmis – neplyštančius, nelūžtančius, neperšlampamus. Puoselėju mintį pasisiū-dinti ypatingus batus pas meistrą, jaučiu, kad jau bręsta toks momentas.“
Artūrui sceninius apdarus, įspūdingo dydžio skrybėles kuria ne tik dizaineriai – jis ir pats kai ką pasisiūdina ar perdaro. Ir batus vienus pats pasidarė, kitiems ką nors prideda ar atima. Kai kada net specialiai perka batus, turinčius defektą, kad nebūtų gaila jų karpyti ir pjaustyti.
Pavasarį A.Žabas-Beissoul ketina pristaty-ti kai ką ypatinga. Gal tai bus net avalynės ko-lekcija – iš kvepalus „Chamillion išleidusio dainininko greičiausiai galima tikėtis ir to.
