Nuo seno buvo įprasta puoštis tiek keliaujant pasiklausyti koncerto, tiek pasigrožėti baletu ar išvysti naują teatro pastatymą. Taip elementariausiai išreiškiama pagarba menininkams, jų ilgus mėnesius ar metus kuriamam menui. Ar įsivaizduojate gerą spektaklį pastatytą paskubomis? Ar pripažintą orkestrą, scenoje pasirodantį su suglamžytais marškiniais ir ryškiaspalviais „New Balance“? Ar operos primadoną scenoje stovinčią be jokio grimo?
Tokiu atveju, ne vienas greičiausiai įsižeistų: „Kaip nepagarbu!“. Arba mažų mažiausiai ilgai stebėtųsi ir bandytų suprasti – „Kodėl?“.
Taip, tokių pasirodymų gali būti ir jų yra daug. Koncertai ir performansai vyksta urbanistinėse erdvėse, atlikėjai lipa ant scenos su sportbačiais ir treningais, dainuoja su fonograma. Ir tai nėra blogai. Bet tai jau – už klasikinio meno suvokimo ribų ir toli nuo Nacionalinio operos ir baleto teatro sienų.
Dažnas save gerbiantis jaunuolis gali papasakoti apie naujausias mados tendencijas, karščiausius gatvės „trendus“, o mieste su kartoniniu kavos puodeliu rankose žengia atrodydamas taip, tarsi būtų išsipuošęs į mados savaitės renginį. Tik dažnai puošnumas pamirštamas prieš peržengiant teatro slenkstį.
Tokiu atveju, neretas šių dienų klausytojas ar žiūrovas iš savęs jau nereikalauja elegantiškos aprangos ar bent kiek puošnesnio įvaizdžio. Priešingai, galima išvysti ir tokių, kurie atrodo taip, tarsi ką tik netikėtai iš namų aplinkos į teatro fojė būtų tiesiog įmesti.
O kodėl šventę kuriantys menininkai nuo scenos žiūrėdami į auditoriją ar greta sėdintys pasipuošę ir besimėgaujantys ja, turėtų pasijausti lyg namuose ar gatvėje?
Išpopuliarėjusio lietuviško mados ženklo „Atsikeli ir varai“ pavadinimas pastaruoju metu dažnai linksniuojamas dėl gero skambesio ir pritaikomumo šių dienų visuomenės elgsenai. Tikra tiesa, skambu, šmaikštu, realistiška. Tačiau teatre išvysti merginą, pasipuošusią tokio prekės ženklo trikotažine suknele, akivaizdžiai skirta laisvalaikiui, kiek siurrealistiška. Kyla įvairių minčių.
Sakote, galima viską nurašyti šių dienų skubrumui? Juk ir pasaulinės mados tendencijos, atsižvelgdamos į visuomenės gyvenimo būdo pokyčius, diktuoja patogų gatvės ir darbo stilių, o net garsiausi dizaineriai sportbačius derina prie elegantiškų kostiumų, „kroksus“ – prie kokteilinių suknelių? Ko gero ne.
Nes: a) kai kurie podiumo eksperimentai ir lieka podiumo eksperimentais; b) kas tinka kasdieniam jaunuolio karjeristo stiliui ar gatvės įvaizdžiui, netinka teatrui; c) egzistuoja per amžius nusistovėjusios aprangos protokolo taisyklės.
Dešimtyse lietuviškų ir tūkstančiuose užsienio mados bei stiliaus portalų ir tinklaraščių galima aptikti publikacijų, kuriose dėstoma aprangos kodų esmė. Apie tai parašyta kalnas knygų. Juodu ant balto išdėstyta, kas tinkama dėvėti ir avėti darbe, kas deramai atrodo kokteilių vakarėlyje, o kas – prašmatnaus vakaro metu. Jei to maža, interneto platybėse galima nesunkiai rasti ir vizualių pavyzdžių, egzistuoja stilistai, o štai neseniai garsi šalies stilistė netgi pasiūlė visiems prieinamas momentines stilisto konsultacijas internetu.
Tikrai nesinori tikėti, kad daliai visuomenės aprangos protokolas – mistika. Juk puoštis ir susikurti sau šventę patinka daugeliui. O buvo laikai, kai pasiklausyti operos ar paspoksoti į baletą galėjo tik patys turtingiausieji, tautos išrinktieji, tad ir bėgant metams šio tipo pramogas lydėjo šventiškumo, išskirtinumo dvasia. Teatras nėra ta vieta, kur tiesiog atsikeli iš lovos ir varai.
Greičiau, besistengiant kuo kruopščiau išbandyti ir pritaikyti sau visas įmanomas mados tendencijas bei neatsilikti nuo Vakarų visuomenės, didžiausių pasaulio mados sostinių stileivų, šiek tiek persistengiama. Dar konkrečiau, į madą bei jos dėvėjimą nežiūrima kritiškai. O tai, kad atrodytumėte „laiku ir vietoje“, yra būtina.
