Kai Edvardo automobilyje radijas užgroja grupės ABBA dainą, dažniausiai jis pasigarsina imtuvą, uždaro langus ir uždainuoja – mat šios švedų grupės dainos, pamėgtos po miuziklo „Mamma Mia“ ir nuolat girdėtos vaikystėje, jam įsirėžusios į atmintį.
Todėl apsilankęs Stokholme ir iš vietos gyventojų išgirdęs, kad čia neseniai duris atvėrė ABBA muziejus, jis nusprendė jį aplankyti. Tad iš nuostabios Rotušės, kur vyksta Nobelio premijų teikimo ceremonija, ir Vazos muziejaus prodiuseris pasuko legendinės grupės muziejaus link.
„Norėjosi ne tik istorinio, bet ir kitokio Stokholmo, o ABBA muziejus sužavėjo dviem dalykais – jis iškrito iš tradicinių kultūrinių vietų konteksto ir net nemaža dalis pačių švedų čia nėra buvę. Dar visai neseniai čia driekėsi didžiulės eilės“, – pasakojo Edvardas.
Kelias valandas E.Žičkus domėjosi grupės istorija, užkulisiais, įsijautė į dainas ir šokius, apžiūrėjo autentiškus grupės narių daiktus, klausėsi jų interviu. Šiam muziejui reikėtų skirti apie dvi valandas – greitai prabėgti neužtenka, nors bėgioti ten tikrai tenka.
„Mane sužavėjo, kad ši vieta labai interaktyvi. Pasivaikščiojęs tarp įvairių eksponatų atsiduri tikroje garso įrašų studijoje. Čia išsirenki mėgstamą ABBA dainą, mano atveju tą, kurios žodžius žinau, ir tuomet pradeda skambėti melodija, sufleryje bėga žodžiai, dainuoja pritariamieji vokalai...
O tu parodai visus savo muzikinius gabumus. Aš pasirinkau ir dainavau dainą „The Winner Takes It All“, – pasakojo Edvardas.
Panašioje įrašų studijoje garsinant televizijos projektus Edvardui tenka būti po kelis kartus per savaitę. Tačiau ABBA studijoje jam teko ne išraiškingai skaityti tekstą, o dainuoti, todėl jaudulys buvo nemenkas.
Įrašo pabaigoje kompiuteris įvertina dainininko sugebėjimus. Edvardo rezultatas buvo puikus, tačiau jis žino, kad prieš jį dainavusi mergina džiaugėsi dukart geresniu rezultatu.
Mintis pabandyti padainuoti Edvardui kyla ne tik tuomet, kai namuose susirenka draugai, mėgstantys dainuoti karaokę. Be to, jo tėvas – melomanas, turintis puikų muzikinį skonį ir tobulą klausą, kadaise grojęs estrados grupėje, iki šiol groja gitara.
Labai smagi atrakcija buvo ir šokis su robotu. Būdelėje esančiame didžiuliame ekrane pasirodo žmogaus prototipas, o stovintis priešais ekraną lankytojas robotui turi rodyti, kaip šokti pagal ABBA dainą. Kuo labiau stengiesi, tuo smagesnis vaizdas ekrane.
Tarsi dainavimas būtų tik kojų apšilimas, o ne išbandymas, už kampo E.Žičkaus jau laukė užrašas „Scena“. Čia jis pateko į tikrą didžiulę sceną, kurioje visa ABBA – kompiuterinės dainininkų hologramos. Tampi penktuoju grupės nariu – lipi į sceną, imi mikrofoną ir šokdamas dainuoji pasirinktą dainą kartu su grupės nariais.
„Nebuvau toks drąsus, tad lipdamas ant scenos pasikviečiau vieną merginą ir tapome dviem naujais nariais. Pasirinkome sudėtingesnės ritmikos ir žodžių dainą „Mamma Mia“ – kad ji sudėtinga, sužinojau tik tada, kai pradėjau dainuoti. Tai tikrai nebuvo keli nesunkūs niūniavimai ir paprasta melodija...
Greitai kapoji, ryji žodžius, kurie ekrane keičiasi labai greitai. Adrenalino dar pridėjo ir netyčia prie scenos išsirikiavęs būrys žmonių. Ką jau kalbėti apie tai, kad kartu reikia ir atkartoti ABBA narių judesius, matomus apačioje! Scenoje kojos tikrai drebėjo!“ – atviravo E.Žičkus.
Vizitą šiame muziejuje prodiuseris vadina puikia iškrova, tikromis linksmybėmis. Galvos čia dėl nieko nereikia sukti, visa ABBA kultūra tarsi padėta ant padėkliuko.
Išėjęs iš muziejaus Edvardas dar ilgai šypsojosi ir su bičiuliais aptarinėjo, kaip kuriam sekėsi. O kaip sekėsi jam, jis galėjo pasižiūrėti ir grįžęs į namus. Mat internete surinkęs bilieto kodą, jis galėjo pasižiūrėti ir savo dainos įrašą, ir dainavimą scenoje.
„Tą savo baubimą arba lakštingalos giesmę peržiūrėti dar kartą be galo įdomu!“ – sakė vyras.
Daug metų televizijoje dirbantis ir ne kartą scenoje per renginius stovėjęs vyras prisipažino, jog scenos baimė bėgant metams niekur nedingsta, ir tuo jis dar kartą įsitikino ABBA muziejuje.
„Kaskart patiriu stresą. Ko gero, reikia peržengti ribą. ABBA scenoje sunkiausi buvo pirmieji akordai. O jei laiku neįstosiu? O jei išgirdęs save išsigąsiu? Paskui nebėra kur trauktis, pagauna užsidegimas ir supranti, kad smagu“, – kalbėjo E.Žičkus.
