„Mes, italai, kultūriniu požiūriu visuomet turėjome sąlytį su arabais, prancūzais, vokiečiais. Ir tai padėjo išsiugdyti stiliaus pojūtį.“
G.Versace žodžiais abejoti neverta. Jis išaugo Kalabrijoje tarp graikiškų statulų ir antikinių termų – nuo mažens įkvėptas kultūros ir istorijos, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Bet italus išgarsino ne tik Michelangelo, Raffaelis, bet ir siuvėjų iš Neapolio menas. Iš ten atkeliavo keli garsiausi vyrų viršutinių drabužių vardai: „Kiton“, „Rubinacci“, „Isaia“, „Tofani“ ir „Attolini“. Šių siuvimo ateljė įkūrėjai buvo laikomi ne tik amatininkais, bet ir menininkais.
Jie iš Neapolio aristokratijos mokėsi elegancijos. Niekur kitur nebuvo tokių lengvų ir akiai malonių kostiumų. Paprastas vienaeilis pečius apgulantis siauro kirpimo švarkas nuo seno bylojo apie italų siuvėjų savitumą.
Po Antrojo pasaulinio karo italų filmai visam pasauliui demonstravo vyrišką eleganciją. Tokie garsūs režisieriai kaip Luchino Visconti, Roberto Rossellini, Vittorio de Sica ir Federico Fellini kūrė vyro paveikslą. Jie ir patys stengėsi atrodyti nepriekaištingai.
Režisierius V.de Sica, aktoriai Marcello Mastroianni ir Toto kostiumus siuvosi mados namuose „Attolini“ – Neapolio širdyje.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Italijos siuvėjai stengėsi pranokti garsiausias Londono siuvyklas „Savile Row“. Jie papildė vyrų madą spalvomis ir lengvai krintančiomis medžiagomis, netgi šilku – nevaržomo, laisvo stiliaus Italijos kūrėjai paskelbė kovą sustabarėjusiai britų madai.
Išmoningai italų rankomis patobulinti kostiumai tapo lengvesni, patogesni, o juos vilkintys vyrai atrodė šaunesni.
Italų sukurta elegancija pirmiausia prasiskverbė į JAV: 1965-aisiais „Brioni“ surengė pirmąjį mados kolekcijos šou tarp Neapolio ir JAV plaukiojančiame kruiziniame laive.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Italijos mados dizaineriai dar tobulino vyrišką kostiumą, kad jis labiau išryškintų vyro kūną. Nino Cerruti, Giorgio Armani, G.Versace – visi šie grandai atsigręžė į Neapolio siuvėjų palikimą ir dar labiau jį papildė.
