Pasikalbėti apie vyriškumą ir savo gyvenimą garsus aktorius pakviečia į sodybą Dzūkijoje, kur jis su gyvenimo drauge aktore Jolanta Dapkūnaite (48 m.) leidžia laisvas dienas ir ilsisi po gana įtempto teatro sezono.
Išpuoselėta senovinė sodyba – šviesaus atminimo režisieriaus Henriko Šablevičiaus, joje dabar šeimininkauja jo sūnus Adomas. Kai šeimininkų čia nėra, aktoriai jau vienuolikta vasara mielai naudojasi jų kvietimu čia pavasaroti.
Paskui Arūną nė per žingsnį nesitraukia Jorkšyro terjerų veislės numylėtinis Marselis Prustas, kurį jis šaukia tik antruoju vardu. Mažylis augintinis nuolat reikalauja dėmesio amsėdamas, o nurimsta tik šeimininko glėbyje.
„Čia mano šuo, – kam priklauso visas Prusto dėmesys ir švelnumas, abejoti neleidžia aktorius. – Senukas jis jau, 10 metų. Tai pirmas ir greičiausiai paskutinis mano šuo“, – priduria.
Pozuodamas fotografui Arūnas pasakoja, kad šalia sodybos plytinčioje pievoje treniruojami skalikai, kaip jie ieško šerno odos ir mokomi nebijoti šūvių. Čia pat pasiguodžia, kad netoliese tekančiame Merkyje maudosi retai, nes kol kas lietuviška vasara nelepina. Prasitaria ne itin mėgstąs fotoobjektyvus, o apie tai, kad prieš fotografą atsipalaiduos, negali būti nė kalbos.
Tačiau kai susėdame senos jaukios trobos terasoje, aktorius tarsi atgyja. Jis nuolat cituoja šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo mintis, mat į jo traktatus šiuo metu labai gilinasi. Anekdotai iš jo lūpų liejasi taip, lyg būtų patyręs komikas.
Aktoriaus mylimoji, su kuria kartu jis jau daugiau nei 20 metų, tuoj pat padengia vaišių stalą – čia garuoja kava, o seilę varvinti verčia naminis tiramisu pyragas su mėlynėmis. Lyg geroji fėja šalia besisukiojanti Jolanta šypsosi, kad ji – ne pagrindinė šiandienos herojė, o interviu ir nuotraukos tebūnie tik Arūno.
„Kalbėsimės prie JOS?!“ – juokiasi aktorius ir čia pat atsisako pasiūlyto pyrago, mat nuo jo auga pilvas: „Atvažiuokite dažniau, šiaip man pyragų kasdien niekas nesiūlo, o saldumynus aš labai mėgstu.“
„Šiandien gyvename kaip visi – tai gerai, tai blogai, bet su dideliu malonumu. Čia, gamtoje, ramu. Teatro sezonas buvo įtemptas, po jo norisi atsipalaiduoti.
Juk ne visada iš pat ryto norisi šokti iš lovos ir džiaugsmingai lėkti į darbus. Žinoma, ilgai skaityti knygas ir ilsėtis irgi pabosta. Albert’as Camus rašė: kad ir kur būtum, gyvenimas visur toks pat. Tik Niujorke būtų kiek linksmiau“, – atvirauja aktorius.
Į sodybą šįkart Arūnas atsivežė ne tik augintinį, bet ir gitarą – nutarė išmokti ja groti. Tačiau romansų Jolanta kol kas negirdi. „Prustas irgi negirdi jam skiriamų dainų – kai groju, slepiasi“, – šypsosi A.Sakalauskas.
– Arūnai, dabar vėl plačiai eskaluojama homoseksualų tema, mat Amerikoje priimtas įstatymas, leidžiantis tos pačios lyties santuokas. Jūs feisbuke pareiškėte palaikymą kitos orientacijos žmonėms ir sulaukėte lavinos purvo. Gal netolerantiškoje mūsų visuomenėje būtų buvę paprasčiau patylėti?
– Turiu draugų gėjų ir žinau, ką jie jaučia. Jie priversti gyventi lyg gete, pramogauti tik ten, kur visi savi, o kitur yra badomi pirštais. Kovojame su patyčiomis mokyklose, o į šiuos žmones nesugebame atsisukti? Juk tai lygiai tas pat.
Kokiomis sąlygomis jie yra priversti gyventi mūsų šalyje, labai paprasta įsivaizduoti: kaip išeitumėte į miestą, jei už kiekvieno kampo jūsų lauktų galimybė būti elementariai primuštam? Juos reikia palaikyti, jie tokie pat žmonės.
– Kas jums yra stiprioji lytis?
– Tai ir moterys, ir vyrai. Juk abu negali vienas be kito ir abu yra stiprūs. Stiprioji lytis greičiau yra mitas. Ką ta sąvoka reiškia?
Vadinamoji stiprioji lytis – vyrai ištikus krizei apsižliumbia ir sėdi nežinodami, ką daryti. O moterys bet kokioje situacijoje ką nors daro, gamta joms tai davė. Jos pratęsia giminę, viską kontroliuoja, stebi.
Mūsų namuose keturis kampus laiko Jolanta. Pasirašyčiau po austrų rašytojo Thomo Bernhardo žodžiais, kad nuo pirmos santuokos dienos prasideda kova tarp sutuoktinių, kol galų gale kuris nors laimi arba kuris nors pasiduoda.
Jei abi asmenybės labai stiprios, ta kova gali tęstis labai daug metų. Jos gali kovoti visą gyvenimą. Iš tiesų santykiai – nepaskelbtas karas, kas ką darys. Taip neišvengiamai yra kiekvienoje šeimoje.
– Judu vis dar kovojate ar vienas kuris jau kapituliavo?
– Mes kartu jau daugiau nei 20 metų ir vis dar kovojame. Man atrodo, kad nė kiek nenusileidome. (Juokiasi.) Atvirai? Smagiai mudu gyvename.
Jolanta: Juk Avinas ir Vandenis yra totaliai vienas kitam netinkami ženklai, dėl to ir kovoja vienas su kitu.
– Esate sakęs, kad vyras aktorius – mažiau negu vyras, o moteris aktorė – daugiau negu moteris.
– Aktorystė – labai moteriška, ne vyriška profesija. Man juokinga žiūrėti į vyrus, kurie grimuojasi... Dabar apskritai esu apmąstymuose apie teatrą. Lyg pradedu suprasti, kas ten dedasi. Teatras – gyvenimo būdas, tu dirbi visur.
Moters prigimčiai scena, dėmesys, grimas labiau dera. Aktorius turi būti emocionalus, o tai labiau tinka moteriai, ne vyrui. Aktorius vyras moteriškėja, nors scenoje gali būti ir labai vyriškas. Tiesiog profesija jam uždeda tokį spaudą.
Teatre būni visoks, tai persikelia į gyvenimą. Vyrai, kurie iš prigimties nėra mačo, gyvenime yra šiek tiek liurbiai. Tu nešioji kepurę, karūną, kurią turėtų nešioti moterys. Jos sąmoningesnės, suvaidino – ir namo. Vyrai dar eina išlenkti po bokalą ir vienas kito pagirti, kaip gerai jie suvaidino.
– Esate pavadinęs save didžiuliu savimyla.
– Visi mes esame didžiuliai savimylos. Taip, man tikrai svarbu, ką apie mane mano. Bet tai nė kiek nedaro įtakos mano poelgiams ar sprendimams. Ar man svarbu, kaip atrodau? Žinoma!
Mane įpareigoja ir profesija. Štai „Meistrą ir Margaritą“, kur vaidinu katiną ir turiu gerokai palakstyti, vaidiname jau 15 metų. Tam reikia būti geros formos.
– Daug metų kartu su Jolanta vaidinote spektaklyje „Helverio naktis“. Scenoje dirbti su mylimu žmogumi paprasčiau ar kaip tik sudėtingiau?
– Ačiū Dievui, kad šio spektaklio nebėra – nebegalėjau jo daugiau vaidinti. Jį vaidinome 9 metus! Tai buvo sunkus spektaklis, kainavęs man daug nervų.
Man vaidinti su Jolanta ar kokia kita scenos partnere – žiaurus skirtumas! Kur kas sunkiau su sava. Kai žmogų pažįsti, negali visko sakyti, atsiranda asmeniškumų, pritrūkstu tolerancijos.
Kadaise mus šokti pakvietė Anželika Cholina. Per repeticiją vos nesusimušėme – tuo ir baigėsi mano mėginimas šokti.
– Iš moterų šiuolaikinėje visuomenėje reikalaujama labai daug – jos turi būti nepriekaištingos išvaizdos, išmintingos, laikyti visus keturis namų kampus, puikiai gaminti, būti tobulos meilužės, supratingos, emancipuotos, puikios darbe, rūpestingos vaikams, švelnios, bet kartu ir mokančios už save pakovoti, principingos... Galėčiau vardyti nesustodama. O koks turi būti vyras?
– Galiu tik pritarti. Skandinavų šalyse feminizmas palengvino moterų padėtį (nepaisant perlenkimų), o mūsų patriarchalinei visuomenei tai nepriimtina.
Moterys turi aprėpti viską, o vyrai likę kažkur toli nuo visos kasdienybės... Jie vis dar gyvena XX amžiuje. Net atlyginimus moterys gauna mažesnius (taip pat ir aktorės), nors dirba lygiai tą patį darbą.
Kas vyriška? Nežinau. Kas aš toks, kad aiškinčiau?
– Vyrai – stiprioji lytis – verkia? Mūsų visuomenėje gajus požiūris, kad tikri vyrai ir ašaros – nesuderinami dalykai.
– Vyrai žliumbia kaip maži vaikai! Tik jie tai daro pasislėpę tualete. Ir priežastys vyrams augant keičiasi: vaikystėje jie negavo saldainio, o dabar nepaaukštino darbe. Emocija nesikeičia.
Kada aš verkiau pastarąjį kartą? Nepamenu... Ašarą galiu išspausti dažniau ne dėl rimtų išgyvenimų, o, pavyzdžiui, žiūrėdamas debilišką amerikiečių filmą, kur finale užgroja muzika ir ima plazdėti jų vėliava.
Tas neva didingas jausmas, muzika... Man pradeda tvenktis ašaros – suprantu, kad toks finalas padarytas tyčia, kad su tokiu finalu jie sušiko visą filmą, bet emociškai tai visada suveikia! Tai mygtukas, kurį paspaudę kūrėjai visada sulaukia rezultato.
– Gyvenimas jums negailėjo dramatiškų išbandymų – nuo artimų draugų mirčių iki skyrybų, priklausomybių... Kas jums suteikė jėgų, kur sėmėtės stiprybės, kai pasaulis atrodė juodas?
– Davė, atseikėjo, įvyko – nieko nepadarysi. Pasimokei ir eini toliau. Ir tai nereiškia, kad tai baigta – nežinau, kas bus rytoj. Man atsitiesti padeda smalsumas, noras pažiūrėti, kaip jūs gyvensite toliau.
Kodėl jūs, o ne aš? Vaikų neturiu, manimi viskas ir baigsis. O kaip jūs darysite, ką darysite?
Šiandien mirties aš nebijau, nes ji kažkur, ne šalia. O gal ryt ji priartės ir apsikakosiu iš baimės? Kai pradedu galvoti, kad jau esu miręs, viskas stoja į savo vietas, tada viskas daug lengviau. Tada kitaip žiūriu į pasaulį, kuris į priekį važiuoja tokiu nesuvokiamu greičiu.
Man rūpi kiti dalykai – kodėl čia esu ir kas esu, kodėl galvoju taip, kaip susigraibyti savo galvoje.
Kas man padėjo? Labai padėjo jausmas, kad iš tiesų esu arti mirties. Pamaniau, kad dar norėčiau pagyventi. Mačiau gyvenimą ir iš kitos pusės, iš tos blogosios – žinau, kaip ten viskas atrodo. Ten viskas atrodo normaliai! Tol, kol neišsiblaivai.
– Spalio 19 dieną bus penkeri metai, kai visiškai nevartojate alkoholio. Didžiuojatės?
– Vadinu tai magistro diplomo apsigynimu. Puikiai prisimenu tą dieną – atsiguliau į ligoninę ir supratau, kad man jau „labanaktis“. Reikia baigti. Viskas susitvarkė stebėtinai staigiai. Buvo žmonių, kurie man labai padėjo. Ačiū Dievui.
– Apie alkoholizmą kalbate su humoru. Kodėl apskritai visuomenei atveriate savo žaizdas, kodėl pasakojate apie dugną, kurį buvote pasiekęs?
– Tikrai nenoriu nieko pamokyti – tai kiekvieno žmogaus reikalas, kiekvieno pasirinkimas. Man tai davė labai daug. Galiu daug matyti, atsimerkiau.
Dabar matau kiaurai, kas gėrė prieš tris dienas, o kas turi rimtų bėdų, kas sukelia konfliktą dėl stikliuko... Matai, tikrai ar netikrai elgiasi žmogus, meluoja ar yra nuoširdus. Mane apvynioti aplink pirštą sunku vien dėl to, kad gėriau.
– Jolanta, jūs esate labai stipri moteris, kuri mylimo žmogaus nepaliko net tada, kai buvo be galo sunku su juo gyventi...
Jolanta: Nemanau, kad buvau stipri. Gal kaip tik silpna. Tiesiog, matyt, kiekvienam skirtingai kantrybės atseikėta.
Rašytojas Sigitas Parulskis vienoje savo pjesėje yra parašęs: „Kiekvienas žmogus, su kitu žmogumi išgyvenęs 15 metų, turi teisę norėti jį užmušti. Vieni šia teise pasinaudoja, kiti – ne.“
Gyvenimas yra toks neaprėpiamas, o mūsų svarstymai apie kitus žmones ir teisingus ar neteisingus jų poelgius yra beverčiai. Mes turime gyventi taip, kaip norime, o ne vaikytis klišių. Budizmas sako, kad turėtume neteisti kitų už jų poelgius, klaidas – juk nežinome jų motyvų.
– Arūnai, esate patyręs didelę gėdą?
– Esu labai daug gėdos patyręs. Labai gerai žinau, kas tai yra. Gėdos jausmas – labai keistas dalykas: kartais būna gėda dėl dalykų, kurie to neverti arba nuo mūsų nepriklauso. Pavyzdžiui, mūsų darbe ne visada viskas išeina puikiai, ne viską galime suvaidinti.
Gėda, kai nesulaikai liežuvio, įžeidi žmogų. Aš tuomet einu atsiprašyti. Turiu tai padaryti. Atsiprašyti nėra lengva, bet kai tai padarai, labai lengva pasidaro tau pačiam. Tai ir egoistiškas veiksmas. (Šypsosi.)
– Susidaro įspūdis, kad šiandien žmonės visada yra teisūs, todėl atsiprašyti ir padėkoti tapo tarsi nemadinga, tarsi „ne lygis“...
– Man atrodo, kad tai vadinasi ego, kurį labai sunku peržengti. Anksčiau taip nebuvo. Dabar tu esi nematomas, pasislėpęs gali mėšlu apipilti bet ką. Taip darantys jaučia pasitenkinimą, komentuoja, pila purvą ant visų be išimties.
Gal žmonės visada buvo tokie, tik nebuvo kur to išreikšti – nebuvo interneto. Ir auklėjimas, laikas buvo kitas.
– Kodėl skaitote interneto komentarus? Gal nuo purvo reikėtų atsiriboti ir nesukti sau galvos?
– O kas neskaito komentarų? Feisbuke turiu 5000 draugų. Jų nepažįstu, turiu vieną ar du tikrus draugus. Draugystė – kažkoks keistas, pritemptas dalykas.
Manęs vis klausia, kodėl tu, kvaily, priėmei tiek draugų? O aš atsidarau tą langelį ir matau tokias Sodomą ir Gomorą... Man lieka tik paskaityti, kad pamatyčiau visuomenės pjūvį kaip televizoriuje. Žmogus mano, kad parašęs vieną sakinį nieko nepadarė, bet tai apie jį patį pasako labai daug.
Pats feisbuke padalyvauju, retsykiais komentuoju. Man kartais kyla ranka rėžtelėti sakinėlį, bet nesileidžiu į tai – žinau, kad tai nesibaigs. Štai įsidėjau profilio nuotrauką su vaivorykštės spalvomis ir ko tik nesužinojau. „Maniau, kad jis geras aktorius, o, pasirodo, ir jis toks pat.“
Nesiveliu į diskusijas. Šį žmogų puikiai supratau atsivertęs jo puslapį. Jo profilyje tolerancijos vėliava buvo trypiama. Jis taip gina savo rūšį, mano, kad kiti ateis ir padarys iš jo gėjų. Ir jo vaikus padarys gėjais.
Čia galime grįžti prie stipriosios lyties ir paklausti kaip viename rusų paveiksliuke: kas yra stiprioji lytis – treniruoto kūno gėjus ar desantininkų dieną švenčiantis pilvūzas su buteliu degtinės?
Reikšmę turi santuoka, o joje vyksta karas – kuris kurį. Ir ratas vėl sukasi, šios dilemos neišspręsime. Gali būti gudrus ir atrodyti pralaimėjęs šį karą. Tiesa, Prustai?
– Riteriškumas, dėmesys moteriai, galantiškumas, asistavimas – jums nesvetimos sąvokos? Tai dar egzistuojantys ar jau išnykę vyriškumo ženklai?
– Tai retenybė, bet dar ne atgyvena. Tai gali būti poza arba įgimti dalykai.
Jolanta: Toks buvo amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas. Kito tokio galantiško vyro ir scenoje, ir gyvenime nesu sutikusi. Scenoje jis neužgoždavo tavęs, kantriai užleisdavo aikštelę, žinoma, šmaikščiai įsiterpdamas ir pralinksmindamas tave ir publiką. Pažįstu kultūringų, išsilavinusių vyrų, bet galantiškų iš prigimties – ne.
– Tai priekaištas! Esu galantiškas! Su kitais Zodiako ženklais. Nešti gėles į namus man truputį gėda, bet po spektaklių parnešu jų dažnai.
Kodėl? Lyg meluočiau... Aktoriai yra buki. Namuose negaliu vaidinti, negaliu būti aštuoniolikos. Man niekaip nebeišeitų.
O moterys pasiduoda blefui, nuo tiesos, kuri jas baugina, bėga. Tiesa reiškia įsipareigojimus ir kasdienybę. Kol buvau jaunas, makaronus gerai kabindavau.
– Koks esate buityje, kasdienybėje?
Jolanta: Arūnui reikia patarti, ką jis galėtų nuveikti namų ūkio labui. Kariuomenėje jis yra dirbęs santechniku, tad dažniausiai sutvarko, ką reikia, ką nors pakabina, išvalo.
– Na, ačiū! O aš visiems sakau, kad ten buvau snaiperis! Nuolat plaunu indus, man atrodo, kad juos plaunu ir plaunu, neatsitraukiu nuo plautuvo, nes neturime indaplovės.
Darbus pasiskirstėme, namus tvarkome po savaitę. Jolanta nepakęstų pažeminimo visada plauti grindis, net jei šalia šokčiau. O iš tiesų esu visiškas nuoboda! Nenoriu būti kitoks, nes labai tingiu.
– Esate spontaniškas ar kruopščiai pasveriate savo sprendimus?
– Spontaniškas. Pavyzdžiui, prieš daugelį metų – tai buvo labai seniai – skraidydavau į pasimatymus Maskvoje. Penktadienį baigiasi paskaitos, aš – į lėktuvą, o pirmadienį vėl sėdžiu paskaitose. Niekas nežinojo, kad visą savaitgalį nebuvau Vilniuje.
Dabar spontaniškai nusprendžiu, imtis ar ne kokio nors darbo. Gauni, tarkime, kvailą scenarijų (lietuviai nemoka jų rašyti), kuriame pagal logiką neturėtum dalyvauti. Kiek tai kainuos laiko, pažįstant komandą, koks bus rezultatas? Jį galiu numatyti. Bet staiga man balsas sako eiti ir daryti. Nežinau, kas buvo tas kabliukas, negaliu jo įvardyti, bet jam tikrai pasiduosiu ir eisiu.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką keistumėte savo gyvenime?
– Nieko nekeisčiau. Na, gerčiau mažiau. Tačiau taip galiu sakyti tik iš šiandienos perspektyvos, prieš 10 metų to nesuvokiau, už mane gyveno ir kalbėjo alkoholis.
– Ar šiandien jaučiatės laimingesnis nei tada, prieš 10 metų?
– Laimė yra akimirka. Kartais ją pajuntame, bet tokios būna labai retai. Tai nėra tęstinė būsena, juk niekas nesako, kad aš štai jau visą savaitę esu labai laimingas.
Laimę galime vertinti iš laiko perspektyvos: štai koks tada buvau laimingas, o tada buvo laimingiausi mano gyvenimo metai, gražiausias laikas. Tuo metu, kai tau smagu, nesuvoki to, ką turi, ir nemoki įvertinti.
Esu laimingas, kad moku džiaugtis smulkmenomis, jas pastebiu. Pavyzdžiui, Prustas yra mano meilė ir laimė. Laimė yra toks mažas geras dalykėlis, kuris tai būna, tai nebūna.
