Draugystė tarp įvairių tautų netgi šiais moderniais laikais yra tik svajonė. Tai dar beveik prieš tris dešimtmečius pranašiškai numatė Lietuvos ir Izraelio džiazo muzikantas, kompozitorius Viačeslavas Ganelinas (70 m.), todėl išvyko į Tel Avivą. Bet siautulingosios „Velnio nuotakos“ žavesys ir virpulingas žvaigždės pasirodymo laukimas gerbėjų širdyse liko.
Geriausias Rytų Europoje – taip Ganelino trio apibūdina net jauni džiazo gurmanai, nors V.Ganelino sumanymas garsėjo praėjusiame amžiuje. Gerą dešimtmetį nebuvo geresnių, nei progresyvų džiazą sumanęs su kolegomis groti V.Ganelinas.
Ir dabar, kai jis kartkartėmis apsilanko su muzikiniais sumanymais Lietuvoje, koncerto metu justi įtampa – veikia žvaigždės aura ir mintis, kad galbūt tai paskutinis koncertas – keliauti per jūras marias bėgant laikui vis sudėtingiau.
– Lietuvoje jums puikiai sekėsi, buvote šlovės viršūnėje, išleidote arti pusės šimto kompaktinių plokštelių, viešėjote Amerikoje tuo metu, kai kiti net nesapnavo apie galimybę ištrūkti į užsienį. Kodėl apie 1987-uosius sumanėte išvykti?
– Tai klausimas, į kurį atsakinėju 28 metus, ir, tikiuosi, daugiau neteks to daryti, juolab kad ir ta šalis – sovietinė Lietuva – jau neegzistuoja, bet šįkart dar atsakysiu. Prasidėjus pertvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje atsirado visokių nacionalistinių organizacijų, pradėjo sklisti liguistos nuotaikos, ir jos mane labai slėgė.
Supratau, kad draugystė tarp įvairių tautų netgi XX amžiuje yra tik svajonė ir kad kiekvienas turi gyventi savo šalyje. Mane labai paveikė Elsos Triolet romanas „Nekviesti svečiai“, – „Stiliui“ sakė V.Ganelinas.
– Kai grįžtate į Lietuvą, kur lankotės, kas jus traukia?
– Turiu nemažai draugų Lietuvoje, su kuriais sieja daug bendra, – tai mąstymas, požiūris į pasaulinius įvykius, meno su-pratimas. Be to, iki šiol čia esu pageidaujamas svečias, atvykstu su koncertais ir rašau muziką pagal užsakymus. Visa tai labai vertinu, be to, traukia Lietuvos gamta, su šeima mėgstame atostogauti Druskininkuose.
– Kaip jus pasitiko Izraelis? Kaip iš viso ši šalis sutinka atvykėlius?
– Izraelis mane sutiko labai šiltai. Mano žmonos Julijos giminės gyvena Izraelyje nuo 1970-ųjų. Jau po pusmečio nuo atvykimo pradėjau dėstyti Jeruzalės meno akademijoje, kur gavau profesoriaus laipsnį. Netrukus pradėjau kurti muziką Izraelio filmams, spektakliams, kameriniams ir simfoniniams orkestrams.
Esu dar ir vienas iš tarptautinio džiazo festivalio Jeruzalėje „Jazz Globus“ organizatorių. Kiekvienais metais gruodžio mėnesį apsilanko ir pakviesti džiazo muzikantai iš Lietuvos.
Aš pats kasmet, kartais net keletą kartų, koncertuoju Lietuvoje ir beveik visada salė būna pilna klausytojų. Be to, nuolat koncertuoju visame pasaulyje.
– Ką patartumėte nusprendusiems vykti į Izraelį tiek atostogauti, tiek kurti gyvenimo?
– Geriausia atostogauti nuo spalio iki gegužės mėnesio. O kurti gyvenimą Izraelyje tinka visais metų laikais.
– Ar justi Palestinos ir Izraelio konfliktas? Kaip tai išgyvenate jūs, jūsų kaimynai, draugai, kiek tai turi įtakos jūsų dienos, gyvenimo ritmui?
– Konfliktas justi, tačiau kasdieniam gyvenimui įtakos neturi. Mes mylime Izraelį, tai mūsų vieta. Nenorėčiau liesti politikos klausimų, nes reikia čia gyventi, kad galėtum suprasti šios šalies problemas.
– Ką norite pasauliui pasakyti savo muzika?
– Kiekvienas kūrėjas nori, kad jo menas būtų suprastas ir įvertintas.
– Kokie jūsų kūrybos ritualai – išgeriate kavos rytą ir sėdate prie instrumento bei užrašų, galbūt ilgai naktinėjate?
– Visada kurdavau neatlikdamas jokių ritualų, svarbu, kad žybtelėtų mintis. Tad net vaikščiodamas gatve sustoju ir pažymiu mintį užrašų knygutėje, nes vėliau iš to gali atsirasti didelis ar mažas kūrinys.
– Ką norėtumėte sukurti, ar turite muzikinę svajonę?
– Kūryba – tai visada paslaptis, kurią menininkas nori išlukštenti ir įgyvendinti.
– Ar tiesa, kad jūsų žmona pirmoji sudainavo Jurgos ariją iš miuziklo „Velnio nuotaka“?
– Žmona sudainavo man visas arijas, ne tiktai Jurgos. Aš dažnai būnu nepatenkintas savo sukurta muzika, o mano žmona moka pateikti ir sudainuoti taip, kad visa tai tampa tam tikra versme. Julija – ne muzikantė, ji anglų kalbos mokytoja, bet yra labai griežta ir jautri kritikė.
– Ar jūs pats vis grįžtate prie „Velnio nuotakos“? Kaip manote, kodėl žmonėms taip įstrigo šis kūrinys, kodėl dar ir šiandien galima apsiverkti išgirdus, tarkim, „Tėvo dainą“ iš šio miuziklo?
– Lietuvoje šis kūrinys dažnai atgaivinamas, ir aš visada su malonumu atvažiuoju jo pažiūrėti. Reakcija į „Tėvo dainą“ glosto širdį ir tik patvirtina, kad sugebėjau rasti kelią į žmonių sielą.
– Ponia Julija, ką reiškia gyventi su žinomu, talentingu žmogumi? Pamenu epizodą iš vieno filmo, kai kompozitoriaus žmona vaikė iš kiemo karves, kad tik jos neskalambytų varpeliais po kaklu, nes jos vyras kuria muziką. Kaip jūs padedate savo vyrui?
– Gyventi su talentingu žmogumi sunku, nes visą laiką reikia stengtis, kad jis į tave atkreiptų dėmesį – kitaip tikrai nepastebės. Tam kompozitoriui, kurio žmona vaikė karves, aš pavydžiu, nes Slavai teko kurti bet kokiomis sąlygomis. Mūsų duktė dažnai sirgo ir naktimis verkdavo. Vos tik ji gimė, Slava gavo užsakymą parašyti muziką filmui „Velnio nuotaka“. Aš buvau jauna mama, kuri panikuoja, kai vaikas serga ar verkia, tad treniravau vyrą dirbti sunkiomis sąlygomis, – pasakojo J.Ganelina.
– Gerbiamas Viačeslavai, kaip jus augino tėvai, kad šiandien esate būtent toks?
– Mane tėvai teisingai augino – nelepino, bet ir netrukdė. Mama anksti įžvelgė mano muzikinius gebėjimus. Buvo sunkūs laikai – pokaris, tad sumaniusi man nupirkti fortepijoną pardavė kailinius ir dar pasiskolino pinigų, iš ko tik galėjo.
– Žmona Julija – jūsų pirmoji meilė. Kaip taip gali būti – šiais laikais meilės amžius dažnai toks trumpas? Be to, greičiausiai garsų vyrą visuomet lydi pagundos, gerbėjų atakos, dėmesio siekimas įvairiais būdais?
– Man pasisekė, kad žmona nebuvo pavydi. Ji dažnai sakydavo, kad norėdamas būti neištikimas tai sugebėsiu įgyvendinti net ir savo kieme – nebūtina važiuoti į komandiruotę.
O aš tikrai retai būdavau namie, daug koncertuodavau po visą pasaulį, rašiau muziką ne tik Lietuvai, tad turėdavau važinėti ir dėl muzikos įrašų.
Žmonės išsiskiria, nes jų interesai nesutampa ir negerbia vienas kito poreikių. Man su Julija visada buvo įdomu. Ji mokėjo būti skirtinga, jeigu galima taip pasakyti. Dažnai nežinojau, ko iš jos laukti. Aš dar iki galo jos nepažinau. Dabar ji tapo, nors tapybos nesimokė, ir man tai patinka.
– Kiek metų judu kartu? Ar šiandien galėtumėte ką nors patarti jauniems žmonėms?
– Sausio 28 dieną bus 48 metai, kai mes vedę, ir 51-eri, kai susipažinome. Manau, kad šie skaičiai ir yra atsakymas jauniems žmonėms. Ieškokite būdų nustebinti vienas kitą.
– Galbūt turite judu vienijančių ritualų? Ką svarbu nuveikti vienam dėl kito?
– Jokių ritualų neturime, mes niekada nenusivylėme vienas kitu.
– Ką stengiatės įdiegti savo dukrai?
– Turime vieną dukrą Širli. Jos vardas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „dainuok man“. Ji iki šiol mums dainuoja, o mes akompanuojame, – lakiai pasakė V.Ganelinas. – Ji padovanojo mums keturis anūkus.
– Kas jums yra laimė?
– Mylėti tuos, kurie brangūs, ir mėgti tai, ką darai.
– Dėl ko gailitės, nuo kokių klaidų norėtumėte apsaugoti brangų jauną žmogų, mokinį, sekėją?
– Svarbu mokėti branginti laiką.
– Ar galėtumėte ką nors nuveikti beprotiškai didingo, gal net nenaudingo, bet spontaniško ir žavaus?
– Spontaniškas visada yra mano grojimas ir muzikos kūrimas koncerto metu. Man regis, būtent tai ir žavi mano klausytojus. Aš niekada nesiruošiu koncertui iš anksto. Padedu rankas ant fortepijono, ir prasideda MUZIKA.
