Duodamas interviu L.Elkannas sėdėjo prie židinio apsivilkęs baltais marškiniais ir apsitempęs „Destroyed“ džinsais.
Jam, legendinio Gianni Agnelli automobilių imperijos „Fiat“ paveldėtojui, nebereikia niekam įrodinėti, kad išmano stiliaus subtilybes. Amerikos žurnalas „Vanity Fair“ jį jau seniai priskyrė prie geriausiai besirengiančių pasaulio vyrų.
– Dažnai esate vadinamas dabita. Kaip save apibūdintumėte?
– Esu nepaprastai subtilus, stiprios valios, griežtas ir žmogiškas. Ir tuo pat metu labai prieštaringas, nesuderinamų pažiūrų pasaulyje žinomas asmuo.
– Jūsų naujausia verslo idėja – „Garage Italia Customs“. Tai bendrovė, tobulinanti transporto priemones ir pramoninius objektus pagal individualius užsakymus. Kaip kilo ši idėja?
– Matau čia didžiulių galimybių. Siekis pritaikyti produktą konkrečiam asmeniui mums atvėrė 550 milijardų eurų rinką. Mūsų darbas aprėpia viską – pradedant automobiliais ir baigiant privačiais reaktyviniais lėktuvais.
Mūsų klientai – nuo 18-mečių iki vyresnio amžiaus ponių – visi, kuriems svarbu, kad automobilis išryškintų jų asmeninį stilių. Bet mes įvykdome toli gražu ne kiekvieną kliento norą. Man nepriimtinas vulgarumas ir viskas, kas susiję su rasizmu ar smurtu.
– Dažnai važinėjate karinėmis spalvomis nudažytu „Ferrari“, vilkite tokių spalvų drabužius. Ar tai jūsų naujoji aistra?
– Ne, nesu didelis armijos gerbėjas, nors kai tarnavau kariuomenėje, buvau nusiųstas į kalnų šaulių dalinį. Ant mano „Ferrari“ šono – logotipas „Peace“. Bet kariškas pasaulis visada turėjo itin daug pinigų ir dėl to atsirado daug įdomaus dizaino.
– Kaip įsivaizduojate prabangą?
– Bet kokiu atveju ne tai, ką jau 15 metų matau parduotuvėse, o žvelgdamas į pagal užsakymą klientams priderintus drabužius ir aksesuarus. Mūsų greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį drasko klimato kaita ir kariniai konfliktai, prabanga laikau man skirtą laiką ir galimybę šiuo laiku pasinaudoti.
– Kuriate liniją „Lapo’s Wardrobe“ mados namams „Gucci“, bendradarbiaujate su „Adidas“ ir „Hublot“, turite filmų platinimo bendrovę „Good Films“. Kuris verslas mėgstamiausias?
– Šiuo metu neįvardyčiau nė vieno verslo projekto. Svarbiausia – mano įsteigtas labdaros fondas LAPS. Nuo kovo jis gilinsis į Italijos problemas – pradedant jaunimo ir baigiant medicinos projektais.
Investuoju savo laiką ir milijoną eurų, nes myliu savo šalį ir manau, kad ji nusipelno gyventi geriau.
– Ar, kaip daugelis italų įžymybių, domitės politika?
– Domiuosi Italija, o ne Italijos politika. Daugelis mano tėvynainių labai mielai diskutuoja, o aš – veiksmo žmogus.
Man nusišypsojo laimė dvejus metus dirbti asmeniniu buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio padėjėju. Turėdamas galimybę būti šalia tokio iškilaus žmogaus nejaučiu ypatingos simpatijos dabartiniams politikams.
– Ką laikote savo didžiausia stiprybe?
– Niekuomet nepasiduodu.
– Esate kilęs iš vienos garsiausių Italijos šeimų. Tai laimė ar prakeiksmas?
– Būtų gėda nesididžiuoti savo kilme. Iš tėvo pusės esu žydų, italų, prancūzų kraujo turintis amerikietis, iš motinos pusės – katalikas, italų kilmės amerikietis, gimęs Niujorke. Gana egzotiškas ir kūrybingas derinys.
Buvau privilegijuotas, nes augau apsuptas grožio, stilingų ir nuostabių žmonių. Kai ką dėl savo kilmės buvo pasiekti lengviau, kai ką – sunkiau.
Visuomet siekiau artimų ryšių su šeima. Bet man svarbu, kad mane vertintų ne kaip Elkannų ar Agnelli šeimų atžalą, o kaip Lapo, įkūrusį Italijos bendrovę, kuri, tikėtina, gražiausia, geriausiai dirbanti, kūrybingiausia visame pasaulyje.
– Kada kilo mintis sukurti imperiją?
– Siekti svajonės paskatino mokykloje patirtas nusivylimas. Būdamas internate Prancūzijoje turėjau skirti mokymuisi daugiau laiko nei kiti vaikai, nes turėjau sunkumų dėl skaitymo ir rašymo. Mokytojai mane dažnai pašiepdavo.
Iš kasdienių svajonių susikūriau savo pasaulį. Profesinio gyvenimo pradžioje pasiryžau įrodyti sau ir kitiems, ką sugebu.
Dabar esu kur kas laimingesnis nei vaikystėje.
– Ką paveldėjote iš savo senelio G.Agnelli?
– Meilę gyvenimui. Mane domina tiek daug sričių! Dizainas, automobiliai, kinas, futbolas, menas.
Man oda pašiurpsta, kai užsiimu automobiliais.
– G.Agnelli priklauso legendinis sakinys: „Meilė – tik tarnams.“ Ar manote taip pat?
– Ne, nepaisant visos pagarbos seneliui. Priešingai nei daugelis žmonių, su kuriais susitinku, neturiu nė trupučio cinizmo.
Bet dabar, būdamas 38 metų, prisipažįstu: niekada iki šiol taip nieko nemylėjau kaip savo darbo. Joks asmeninis ryšys nepadarė tokio laimingo kaip darbas ir meilė savo šaliai.
