Aidą daugelis labiau žino ne dėl sportinių nuopelnų, o iš to laiko, kai 2014-aisiais dalyvavo televizijos projekte „Šokiai ant ledo“ su partnere Katerina Voropaj.
Pasaulis jį žino irgi dėl kitų dalykų: Aidas yra išradęs treniruoklį, skirtą čiuožimo technikai tobulinti. Vis nepatenkintas sportui skirtais apdarais, tinkamus sukūrė pats – tokius gali rinktis bet kuris sportuojantis, ne tik dailiojo čiuožimo meistrai.
Jo energija užkrečianti. Net bendraujant internetu, iš kompiuterio nuo Aido atsakymų tarsi pučia siautulingas vėjas. Ir vis nepamiršta pridurti savo entuziastingo „hahaha“. Akivaizdu, kad tai ne paviršutiniškas entuziazmas ar svečiuose kraštuose išmoktas teigiamas nusiteikimas. O jei net ir taip – kodėl gi ne?!
– Kokios dabar esate nuotaikos, kuo gyvenate?
– Nuotaika kaip visada gera, tik šypsotis sunku, nes ką tik po treniruotės ant ledo, atitirpinėju. Nuotaika čia gera – Kalifornijos saulė ir vandenynas tiesiog skatina džiaugtis kiekviena sekunde. O dar pridėjus tai, kad visuomet jaučiu paskatą džiaugtis ir dirbti, gyvenimas iš tiesų atrodo toks, apie kokį visuomet svajojau.
– Ar turite šeimą, mylimųjų, paliktųjų, vaikų, augintinių?
– Vienas didžiausių mano norų – turėti darnią šeimą. Myliu vaikus ir juokauju, kad turiu jų visame pasaulyje, – tai mano mokiniai. Per artimiausius dešimt metų, viliuosi, turėsiu ir savų vaikų. Tik pirmiausia reikia stipraus jausmo.
Augintinių turėti man būtų labai sunku – daug keliauju rengdamas seminarus, stovyklas, renginius.
– Ar šiuo metu mylite? Kaip iš viso myli Aidas?
– Myliu gyvenimą, žmones. Po truputį auga meilės sparnai vienai auksakasei lietuvaitei, tikiuosi, mudu sukursime gražią pasaką. Laikas parodys.
Meilė prasideda nuo keturių pojūčių: ką išvydai priešais save, ką girdi iš to žmogaus, ką užuodei, pirmo bučinio skonis. Jei visi keturi pojūčiai teigiami – žengi žingsnį pirmyn.
– Lietuvoje jūs apibūdinamas kaip svajonių jaunikis. Malonu justi moterų dėmesį? Ar kartais jis būna nesmagus, įstumiantis į nepatogią padėtį?
– Moterų dėmesys visada smagus, bet sukelia ir nepatogumų. Žmogus tau reiškia jausmus, o pats nejauti jokių virpesių. Graudu, bet juk visi norime tikro jausmo.
– Kokių žmonės daro klaidų, kad skiriasi? O gal santuokai, kaip modeliui, seniai laikas sunykti, kaip kartais bandoma teigti?
– Balta suknelė, daugybė svečių, vaišės – tai šventė moterims. Greičiausiai teks pirkti baltą žirgą, kad savo princesei sukurčiau pasakišką šventę, – juokiasi Aidas. – Iš aplinkos girdžiu, kad dažniausios skyrybų priežastys – tėvų kišimasis į poros gyvenimą, vaikai, pinigai. Greičiausiai santuokai reikia pagarbos ir kantrybės – ugnį kurstyti privalu nuolat.
Mėgstu klausytis vyresnių žmonių istorijų. Kartą vienoje šventėje stebėjau gražiai bendraujančią brandaus amžiaus porą. Neiškenčiau ir paklausiau, kokia jų ilgamečio sutarimo paslaptis. Vyras pažiūrėjo į savo žmoną, nusišypsojo ir tarė: „Aš visada darau tai, ką ji man sako.“
– Kur tikrieji jūsų namai?
– Žemė, – entuziastingai atsako Aidas. – Maniau, kad namai – Lietuva, bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad manieji namai – visas Žemės rutulys. Bet pasiilgstu artimųjų, kalbos, visuomet gera sutikti per keliones tautiečių. Mano kelyje atsiranda tik nuostabūs žmonės. Esu įsitikinęs, kad ką spinduliuoji pats, tą ir pritrauki.
– Kaip tiksliai nusakyti, kuo dabar užsiimate?
– Viskuo, kas susiję su ledu. Rengiu pasirodymus, vedu seminarus ir stovyklas, treniruoju sportininkus, dabar įžengiau į mados sritį. Su savo vardine kolekcija „Reklys Collection“ spalio mėnesį dalyvausiu Los Andželo ir Niujorko mados pristatymuose.
Malonu, kad birželį esu pakviestas į „Gold Rush Rally“ – šiose varžybose dalyviai puošis mano sukurtais drabužiais. Tai smagios lenktynės tokiais automobiliais kaip „Lamborghini“, „Ferrari“.
Šiuo metu keliauju po Honkongą, pristatau savo išrastą „Power Twist“ liemenę šokėjams, čiuožėjams, riedutininkams. Ji susijusi su sportininkų raumenų atmintimi, jėga, ištverme. „Power Twist“ pagerina sukinio greitį ore ar ant žemės. Ja naudojasi sportininkai 37 šalyse įvairiuose žemynuose. Pernai gavau PSA (Professional Skating Association) pripažinimo pažymėjimą – džiugu, kad mano produktą įvertino tokia didelė asociacija.
Netrukus Minesotoje laukia čiuožimo stovykla, dar vėliau – Meksikoje. Laukiu atsakymo iš Australijos, galbūt vyksiu ir ten.
Man patinka treniruoti kitus, o kai mokinys laimi, švenčiame abu. Dirbau ir su olimpiniais, ir su JAV čempionais, pavyzdžiui, 2014-ųjų olimpiados bronzos medalį pelniusiu Jasonu Brownu, 2015-ųjų JAV nacionalinio jaunių čempionato laimėtoja Bradie Tenell.
Gyvenimas tampa dar geresnis, kai prisidedi prie kitų gerovės.
Esu dėkingas gyvenimui už viską. Tai, kas bloga, priimu kaip pamoką, gerais dalykais pasimėgauju ir judu pirmyn.
Gyvenimas pamišęs, bet svarbiausia pasirinkti tinkamą pamišimo formą.
– Kuriate ne tik sportinius drabužius. Gal netrukus išvysime visą kasdienai, išeigai skirtą kolekciją?
– Džiaugiuosi, kad amerikiečiai vertina mano sukurtus „Reklys Collection“ drabužius, planuoju jais prekiauti ir Europoje, Kinijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Neseniai patyriau nuotykį. Buvau prašmatniame renginyje Los Andžele – gražūs žmonės, stilingi apdarai, brangūs automobiliai. Prie raudonojo kilimo laukiu draugės, iš „Rolls-Royce“ išlipa solidaus amžiaus vyras, sveikinasi, stabteli. Jam patiko mano sukurtas švarkas, kuriuo pasipuošiau. Vyras paprašė parodyti jo vidų, pagyrė, paklausė, kieno, – daviau savo vizitinę kortelę.
Po poros valandų jis vėl prie manęs prieina ir siūlo duoti interviu bičiuliui iš vieno mados leidinio. Viduje sumaištis, bet įkvepiu, einu, kalbu. Taigi kirba idėja rimčiau užsiimti švarkų ir kaklaraiščių kūrimu.
Po tokių akimirkų tik dar labiau sustiprėja suvokimas, kad sėkmė – tai kai pasiruošimas susitinka su galimybe. Dar sakoma, kad reikia belstis į duris ir jos atsivers. Būna situacijų, kad durų net nėra, tuomet pačiam jas reikia įstatyti.
– Kaip jums iš tolo atrodo Lietuva? Zirziame, kad čia žmonės mažai šypsosi, bet ir patys nelabai šypsomės...
– Kai keliaujant manęs kas nors klausia, iš kur esu, atsakau, kad iš šalies, kuri turi gražiausius miškus, ežerus, jūrą. Kartą čiuožėjai iš Kinijos klausė, kur ta Lietuva. Paaiškinau, bet daviau užduotį sužinoti, kokia yra sostinė. Kitą dieną visi laimingi šaukė: „Vilnius!“
Gal dauguma Lietuvos žmonių šypsosi viduje? Norėčiau, kad lietuviai būtų vieningesni, – juk mūsų nedaug. Visada grįžęs mėgaujuosi maistu, gamta, miestais, žmonėmis. Kol kas tėvynėje negyvenu, bet toks mano kelias – visada norėjau išvysti daug naujo.
– Kokia smagiausia ir bjauriausia jūsų karjeros, gyvenimo akimirka?
– Smagiausia, kai 1999-aisiais Slovakijoje man buvo įteiktas studentų žiemos olimpinių žaidynių apdovanojimas.
Einu su komanda į žaidynių uždarymą, kažkokia moteris liepia eiti su ja. Tikinu ją, kad privalau būti su komanda. Ji pasitikslina mano vardą ir neatlyžta. Galvoju: „Kas čia per velniava?“
Ji nuveda mane ant pakylos, ant kurios jau buvo kitų sportininkų, trenerių, komandos vadovų. Kaip šiandien prisimenu apšviestą kalną, besileidžiančius snieglentininkus su žiburiais – buvo taip gražu, o aš jaudinausi, nes nesupratau, kodėl esu čia, be to, mano anglų kalbos žinios dar buvo menkos – net silpna pasidarė.
O kai ta moteris ištarė, kad išgirdęs savo vardą turiu eiti prie mikrofono, regis, man temperatūra pakilo. Kūnas kokius penkis kartus pakeitė spalvą kaip chameleonao!
Bet pakviestas, kaip sakoma, įkaliau šypseną per ūsą, pasveikinau visus ir man buvo įteiktas apdovanojimas už kilnų žaidimą.
O bjauriausia būdavo nebent tuomet, kai Lietuvoje ar Rusijoje už lango šalta, o ant ledo treniruotis stoji nuo šeštos valandos ryto.
– Kuris pasirodymas jums pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Europos čempionatas 2006-aisiais, kai pirmą kartą Lietuvos vyrų čiuožimo istorijoje patekau į finalą. Čiuožimas – gražus, sudėtingas sportas, jis – sudėtingiausių sporto šakų dešimtuke. Nesu geriausias pasaulio čiuožėjas, kaip norėčiau, bet malonu dėl to, ką spėjau nuveikti Lietuvos ir savo labui.
– Kur ir su kuo dirbtumėte net ir be honoraro?
– Mielai dirbčiau aktoriaus ir kovos menų eksperto Bruce’o Lee padėjėju, bet jis jau miręs. Pinigai leidžia daryti tai, ką nori, kada nori ir su kuo nori. Tačiau jie nėra svarbiausi, žinios ir geros akimirkos – didesnė vertybė. Jei manęs paklaustų, ką galiu padėti ant bendro stalo, žinios man leistų atitempti visą stalą.
– Mėgstate būti su draugais. Gal galėtumėte papasakoti epizodą, kuris jus itin sušildė draugystės galia?
– Esu atviras žmonėms, bet ir atsargus, nes tėtis sakydavo, kad netinkamas pipiras gali sugadinti sriubą.
Draugystės galia – tai ir parvežimas iš oro uosto naktį namo, ir tada, kai paskambini draugui ir sakai „Pasiklydau“, o jis kantriai „kabo ant telefono“ ir neakivaizdžiai palydi, kur reikia. Man taip yra nutikę nuklydus į pavojingą rajoną Čikagoje.
Tikrą draugą gali turėti amžinai, tačiau prarasti jį gali per minutę.
– Kokį gerą patarimą esate gavęs iš draugo?
– Kai praeitis skambina tau, neatsakyk. Ji neturi pasakyti nieko nauja.
– Ko visuomet turi būti jūsų šaldytuve?
– Vaisių, daržovių, vandens. Seniau šaldytuve laikydavau savo širdį, – juokauja Aidas.
– Ką patartumėte kitiems žmonėms?
– Mintis – tai sėkla. Iš jos išauga medis – veiksmas. Ant medžio auga įpročiai, kurie išaugina vaisius, – charakterį, o štai jis ir nulemia tavo likimą.
