Vaikinas studijavo Londono meno universitete kostiumo dizainą, kūrė baigiamąją kolekciją, kai sulaukė „Burberry“ pasiūlymo, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Keista, kad iš pradžių jį atmetė. Bet jaunuoliui atrodė kur kas svarbiau mokytis kostiumo siuvimo meno pagal visas tvirtas angliškas tradicijas.
Be to, svajojo dirbti kurioje nors manufaktūroje kostiumų siuvyklomis garsėjančioje Sevil gatvėje.
Bet likimas Tomui viską sudėliojo kitaip – šiandien jis kukliai džiaugiasi sėkme, pačiam dar sunku patikėti, kad jis atsakingas už „Burberry“ kostiumų kokybę.
– Neseniai laimėjote prestižinį Londono studentų dizaino konkursą. Tai jau nemažas laimėjimas?
– Anketoje konkursui reikėjo parašyti, kaip išleisčiau laimėtus 5 tūkst. svarų sterlingų kurdamas savo baigiamąją kolekciją.
Ilgą laiką negavau jokios žinios. Tik pirmosios paskutinių mokslo metų dienos rytą elektroniniame pašte radau laišką, kad dar šiandien esu kviečiamas į pokalbį su konkurso komisija!
Nežinojau, ko klaus, nebuvau pasiruošęs. Greitai šokau į kostiumą ir atvykau nė kiek nesijaudindamas – tam nebuvo laiko.
Vakare gavau laišką, kad esu laimėtojas – nugalėjau 14 dalyvių.
– Studijavote Londono meno universitete. Bet tai nebuvo pirmieji mokslai baigus mokyklą?
– Į Jungtinę Karalystę atvykau prieš šešerius metus, į Škotiją. Pirmuosius metus studijavau anglų kalbą, nors jau žinojau, kad suksiu mados keliu, tik tam dar neturėjau drąsos. Antruosius metus leidau viename koledžų studijuodamas įvadinį mados tekstilės kursą. O dar kitais metais pradėjau studijuoti tiesiog tekstilę ir jau tada pagalvojau, kad norėčiau stoti į Londono meno universitetą.
– Buvo nustebusių dėl tokio gyvenimo pasirinkimo?
– Tėvai vis kartojo nesuprantą, kaip išsirinkau tokią specialybę. Bet vaikystėje lankiau siuvimo, audimo būrelius – matyt, potraukis į madą buvo visada.
Kelia šypseną pradinių klasių istorija. Mokytoja kartą mums davė atlikti testą, kuo tapsime užaugę. Užpildęs gavau atsakymą: skrybėlininku. Tad gal viskas gyvenimo man jau buvo paruošta – liko tik pasiimti.
Draugai prikalbino ne likti studijuoti Lietuvoje, o atvykti į Škotiją.
– Tačiau tapote ne skrybėlininku, o kostiumininku. Visada patiko vyriška mada?
– Iš pradžių buvau linkęs prie moteriškos mados. Bet nelabai žinau, kaip moteris norėtų atrodyti ir jaustis. Tad nors moteriškos mados rinka didesnė, apsistojau ties vyriška. Juolab kad rinkoje nemačiau vyriškų drabužių, kurie man būtų įdomūs. Pamaniau, kad yra galimybė įsiterpti.
– Kokie drabužiai pačiam įdomūs, ką kuriate?
– Jau pildydamas studijų universitete anketą peržiūrėjau savo eskizus ir suvokiau, kad nejučia vis piešdavau klasikinius švarkus ir paltus, tikrai ne avangardinius drabužius. Tada ir sumaniau mokytis siūti kostiumą. Nesigailiu – jei moki pasiūti kostiumą, visa kita labai lengva.
Daugelis vyrų įsitikinę, kad užtenka kelių drabužių. Kita vertus, juk nekabinsi į spintą 50 kostiumų.
Man niekada nebuvo įdomus mėlynas, juodas ar pilkas kostiumas. Siūdamas savo paskutinę kolekciją, orientavausi į vakarinę aprangą.
Dirbdamas kostiumų pardavimo srityje, mačiau, kad vyrai, pirkdami proginį kostiumą, leidžia sau labiau išsiskirti, nebijo įdomesnių spalvų, derinių. Nesu visiškai klasikinio kostiumo kūrėjas.
Kostiumo variacijų gali būti labai daug. Vyrų aprangoje daug ką sudaro detalės. Nors siluetas lieka pats pats, jos daug ką keičia. Dar labai svarbu kokybė – pigumas visuomet krinta į akis.
Kai kūrėjų daug, norisi matyti į drabužį įdėtą darbą, kruopštumą.
– Gal Anglijoje gyvenant taip kalbėti bepigu? Lietuvoje senų vyriškų drabužių siuvimo tradicijų nėra, tad vyrai per daug nesirūpina nei kostiumais, nei detalėmis.
– Man sunku vertinti Lietuvos madą, nes išvažiavau 18 metų, be to, esu kilęs iš Kaišiadorių, kur vyrai kasdien su kostiumais tikrai nevaikšto. Visiškai skirtingai negu čia. Anglijoje, regis, kiekvienas vyras turi kostiumą, o kiti net po keletą.
Tačiau ir Lietuvoje galima įdiegti kai ką nauja, kurti tradicijas, parodyti, kad kostiumas nebūtinai turi būti nuobodus, dar blogiau – per ilgas ir apsmukęs.
– Ar didžioji dalis vyrų sugeba deramai nešioti kostiumą?
– Britanijoje vyrai konservatyvūs. Dirbdamas kostiumų parduotuvėje susidūriau su įvairiais klientais. Kai kurie 40-mečiai kostiumo ateidavo rinktis su motinomis. O jos dar sako, kad kelnes reikėtų palikti ilgesnes, nes gal dar paaugs... Su mama ar drauge ateidavo 7 vyrai iš dešimties.
Tai mane piktindavo, nes moterys nelabai žino, kaip vyras turėtų atrodyti. Tačiau to galima išmokti. Ir man keista, juk senais laikais visi tik ir vaikščiodavo su kostiumais. Greičiausiai tai išstūmė greitas gyvenimo būdas. Londone visi visur bėga. Moterys jau net ne su aukštakulniais, o su sportbačiais ir kostiumėliu. Dažnai žmonės renkasi patogią sportinio stiliaus aprangą. Nors išsirinkus gerą audinį, parinkus tinkamą modelį, net kostiumą galima padaryti patogiausiu apdaru.
– Pats kasdien dėvite kostiumą?
– Ne, bet mano svajonė – rengtis kostiumu kasdien. Tačiau įgytos žinios sunkina pasirinkimą – iškart matau klaidas, vos palietęs audinį suvokiu, kad jis nekokybiškas. Už gerą kostiumą tektų daug sumokėti.
– Bet juk pats galite pasisiūti!
– Esu lyg batsiuvys be batų. Procesas užtrunka ilgai, sau siūti gana sunku, nes labai svarbi kostiumo nugaros dalis. Turiu keturis kostiumus ir keletą švarkų.
– Ar Londone didelė konkurencija tarp kostiumų kūrėjų? Ko reikia, kad taptum pripažintu meistru?
– Kuriančių daug, bet, mano akimis, nėra daug siuvėjų, kurie siūtų tikrai šiuolaikišką ir madingą kostiumą. Sevil gatvės siuvėjai kuria nepriekaištingą kokybę, bet atsilieka mados srityje. Jų kostiumai kokybiški, bet nebūtinai gražūs. Todėl jaunesni žmonės ten jų nebeužsisako. Yra vos keletas siuvyklų, bandančių pasivyti šiandienos madą.
– Kodėl taip yra? Juk jaunus kostiumininkus rengia universitetas, o Londonas – viena mados sostinių?
– Ši specialybė dar labai jauna. Dažnas meistras yra atėjęs iš gatvės ir perėmęs amato paslaptis. Tie žmonės nebūtinai būdavo orientuoti į madą. Jiems tiesiog prie širdies siuvimo amatas: mėgsta savo darbą, bet nesidomi, kad vyksta mados pasaulyje.
– Šiais laikais įprasta, kad dizaineriai braižo eskizus, o siuva siuvėjai. Kuriant kostiumą, suprask, toks dalykas nepavyktų?
– Turbūt ne. Prie kostiumų siuvėjų priskiriamos dvi specialybės: sukirpėjai, kurie braižo patį kostiumo brėžinį, ir kiti, kurie pasiuva. Sukirpėjai – labiau dizaineriai. Jeigu ateityje grįšiu prie kostiumų kūrimo, norėčiau juos braižyti, nes noriu kostiumą padaryti madingesnį, išmokti paslėpti vyro trūkumus.
– Jums nepaprastai pasisekė – pats dirbate „Burberry“ mados namuose.
– Atsidūriau geroje vietoje tinkamu laiku. Dirbau „Burberry“ parduotuvėje – buvau atsakingas už kostiumų parinkimą ir paruošimą klientams. Vieną dieną aptarnavau porą, kuri pirko kostiumą savo vestuvėms. Aptarnavau juos kaip ir visus klientus, tačiau labai susidraugavome, net buvau pakviestas į vestuves, tik negalėjau į jas nuvykti.
Praėjus porai metų, praėjusį pavasarį prieš studijų baigimą, vėl pamačiau tą vyrą parduotuvėje. Pasirodo, jis yra „Burberry“ mados namų direktorius, atsakingas už produktų inžineriją, – tuo dabar rūpinuosi ir aš. Jis ėmė domėtis, ką veiksiu po studijų, pasiteiravo, ar nenorėčiau dirbti „Burberry“ mados namuose – tuomet labai sutrikau. Tikrai save po studijų įsivaizdavau dirbantį Sevil gatvėje, tad atsakymas jam buvo „ne“. Bet galiausiai jis mane įkalbėjo pabandyti.
Tuo metu mados namus jau norėjo palikti žmogus, atsakingas už kostiumų kokybę. Nusiunčiau savo CV, parašiau ilgą laišką apie tai, kas, mano galva, negerai, kokia manoji vizija. Dalyvavau keliuose darbo pokalbiuose.
Dar buvo likę du studijų mėnesiai, o jie laukti negalėjo, tad nemaniau, kad pateksiu į kitą atrankos etapą. Tačiau juos sugebėjau taip įtikinti, kad iš pradžių įdarbino pusei darbo dienos ir laukė, kol baigsiu mokslus!
– Tapote žmogumi, kuris gali pakeisti ir nulemti „Burberry“ vyriškų kostiumų stilistiką?
– Esu atsakingas už kostiumų kokybę, už tai, kaip kostiumas glunda prie vyro kūno.
Už tai esu atsakingas aš ir dar viena mergina. Mūsų, produktų inžinerijos, komandai priklauso paskutinis žodis: ar kostiumas apskritai atsidurs parduotuvėse, ar ne.
Nors mano svajonėse sukosi vienetinių kostiumų kūrimas, labai džiaugiuosi savo darbu. Tokioje didelėje kompanijoje gali išmokti daug. Nežinia, kaip būtų sekęsi išsvajotoje siuvėjų gatvėje, kur bent penkerius metus reikia būti mokiniu ir negali uždirbti net minimalaus atlyginimo. Būtų buvę sunku.
– Kaip atrodo jūsų darbas tokiuose dideliuose mados namuose?
– Ten tiek daug žmonių, atsakingų už skirtingus dalykus, kad juokauju, jog greičiausiai yra ir žmogus, tikrinantis užtrauktukus.
Darbo diena prasideda susirinkimais – skirtingos komandos bendrauja tarpusavyje, tariasi, kaip sukurti kuo geresnius produktus. Per dieną gali būti net 3–4 susirinkimai.
Daugybė kolegų jau yra susikūrę tvirtą karjeros pagrindą. Esu čia sutikęs dar keletą jaunų žmonių, kaip aš, bet jie jau turi patirties kituose mados namuose. O man čia pavyko atsidurti dar studijuojant. Kartais sulaukiu klausiamų vyresnių darbuotojų žvilgsnių, pasiteiravę, kiek man metų, ir sužinoję, kad esu atsakingas už kostiumų kokybę, nelabai supranta, ką darau „Burberry“, – juokėsi Tomas.
– Kiek trunka jūsų darbo diena?
– Kompanija yra stipri, labai rūpinasi, kad darbuotojai nepervargtų. Dirbame nuo 9 ryto iki pusės šešių vakaro, bet vasarą penktadieniais darbovietę jau galime palikti 13 valandą.
Kostiumai bus išvežioti po visą pasaulį – streso yra. Ypač tą akimirką, kai reikia nuspręsti: taip arba ne. Bet paprastos darbo dienos nėra itin įtemptos.
– Koks kelnių ilgis, audiniai ir spalvos turėtų būti madingi šį rudenį?
– Visada bus madingi pilki, juodi ir mėlyni. Kalbant apie kelnių ilgį, tai jį nulemia kostiumo kirpimas: jei kelnės plačios, turi būti ilgesnės, o jei siauros, – trumpesnės.
Kadangi kostiumas yra klasika, šiuo klausimu suklysti sunku. Londone pastebiu, kad nebėra vienos tendencijos jokiems drabužiams, nebėra vieno ilgio ar spalvos, kuri vyrautų visą sezoną. Yra daug mados namų, dizainerių ir tendencijų, tad jei visuma atrodo gražiai, viskas gali būti madinga. Stilius yra aukščiau nei mada.
Tomas Černiauskas pataria, kaip dėvėti kostiumą
Švarko pečiai
Renkantis kostiumą svarbiausia pečiai, nes juos vėliau pataisyti sunkiau nei kitas kostiumo dalis, o darbas gali atsieiti net visą kostiumo kainą. Pečių linija priklauso nuo stiliaus ir mados tendencijų, tačiau apsivilkus švarką neturi būti matomi pečių raumenys, audinys nuo peties turi kristi lengvai. Švarko pečiai negali būti išsikišę daugiau nei rankos šoninė linija.
Švarko ir marškinių rankovės
Rankovių ilgis turi būti toks, kad būtų matyti 1–2,5 cm marškinių rankogalių. Vilkint švarką be marškinių, rankovės gali atrodyti per trumpos, tad jas trumpindami nepersistenkite. Rankovių ilgis gali būti koreguojamas atsižvelgiant į tai, ar mėgstate nešioti sąsagas, kurios turi būti matomos.
Jei nešiojate laikrodį, galite koreguoti vienos marškinių rankovės ilgį, bet išlindusi marškinių rankovių proporcija vizualiai turi išlikti vienoda.
Švarko atlapai
Švarko atlapų dydis priklauso nuo vyraujančių mados tendencijų. Platesnių atlapų kostiumai yra klasika, tad tokį pasirinkę niekada nesuklysite. Jei esate aukštas ir smulkesnio sudėjimo, rinkitės švarką siauresniais atlapais. Jei esate žemesnis ir platesnių pečių – priešingai.
Švarko nugara
Švarko nugarinę dalį visada galima lengvai pataisyti, tad renkantis kostiumą šis trūkumas ne problema.
Švarko ilgis
Kostiumo švarkas turėtų dengti sėdmenis ir šonines kelnių kišenes. Nelygu ūgis, švarko ilgį galima koreguoti: aukštesniam vyrui – ilgesnis švarkas, žemesniam – trumpesnis.
Kelnės
Renkantis kelnes reikėtų atkreipti dėmesį į kišenes: jei kelnės per mažos, kišenės bus atvipusios ir ties juosmeniu susidarys raukšlės. Didesnis tarpas tarp kelnių juosmens ir jūsų pilvo signalizuoja, kad kelnės per didelės. Siuvant brangesnius kostiumus paliekama papildomos medžiagos, kad kelnes būtų galima padidinti. Kelnių ilgis priklauso nuo vyro ūgio: aukšto vyro kelnių kantas turėtų lūžti ties apačia, o žemam vyrui tinkamas ir trumpesnis variantas, kai kelnių kantas jas dėvint išlieka tiesus. Siauresnės kelnės kuria iliuziją, kad esate aukštesnis, o platesnės – kad žemesnis.
Bendras vaizdas
Svarbu harmonija tarp skirtingų kostiumo detalių ir aksesuarų. Jei kostiumo atlapai platesni, marškinių apykaklė gali būti didesnė, kaklaraištis platesnis, su didesniu mazgu. Platus kaklaraištis visiškai netinka prie siaurų švarko atlapų ir siauros marškinių apykaklės.
Ekstra patarimai
Negailėkite pinigų kostiumui! Pigus kostiumas visada krinta į akis, tad geriau mažiau, bet kokybiškiau.
Žinokite pagrindines kostiumo dėvėjimo taisykles, kad besijuokiančiam visada turėtumėte ką atsakyti.
Nebijokite išsiskirti dvieiliu švarku ar trijų dalių kostiumu – taip atrodysite puošniau ir įdomiau.
