Krašto atšiaurumas dailininko negąsdino – jis dažnai renkasi tai, kas peržengia standarto ribas. Vyras nori pamatyti ir pajusti, kaip gyvena kitos kultūros žmonės, o keliaujant „viskas įskaičiuota“ būdu to padaryti nelabai įmanoma.
Vladimiras, jei ką, ir draugijos neieško – vienas jau yra keliavęs po Rusiją, Norvegiją, dalį Europos.
„Kelionės – tai vienas pagrindinių veiksmų, praturtinančių žmogų. Man tai – ir vienas įkvėpimo šaltinių. Kelionės – tai asmenybės augimas. Pasisemiu įvairaus pobūdžio informacijos. Kitų religijų, kultūrų, kitokio mentaliteto fone vis labiau atrandu save. Suprantu ne iš knygų ar interneto, kad pasaulis skirtingas“, – sakė menininkas.
Greičiausiai kelionės ir neatsiejama V.Mackevičiaus sėkmės dalis – lietuvio darbai yra 11-oje muziejų saugyklų visame pasaulyje. Jo darbų turi serbų režisierius Emiras Kusturica, pasaulinio garso dainininkai bei kompozitoriai Ennio Morricone, Joe Cockeris, Roisin Murphy, Vaya Con Dios, Stingas, grupė „Air“.
– Koks buvo pirmas impulsas keliauti taip toli ir į tokį atšiaurų kraštą?
– Devyniese išsiruošėme žvejoti. Tai buvo ekstremali žvejyba, trukusi 240 valandų, – nustebino kelionę valandomis, o ne dienomis skaičiavęs menininkas. – Stovi prie vienos iš daugiau nei 3 į Baikalą įtekančių upių, lauki, kol užkibs žuvis, kokios dar niekada nesi valgęs, ir atsargiai dairaisi, nes teritorija ne tavo. Meškas matėme kasdien, drįsiu pabrėžti – net akis priprato. Gerai, kad mes buvome tuo metų laiku, kai gyvūnai sotūs.
Dažniausiai meškos prisibijo žmonių, bet vietiniai pasakojo liūdnų istorijų. Todėl pasiskirstėme į tris grupes, kiekvieną jų lydėjo žvejys bei medžiotojas, dar vadinamas „jėgeriu“. Taip pažinome tolimiausius užkampius. Žvejojome ir upėse, ir ežere. Nors Baikalą ežeru vadinti man nesiverčia liežuvis – juk jis 0 kilometrų ilgio ir 70 kilometrų pločio. Dešimt dienų prabėgo kaip viena.
– Kelionės į kitas šalis kai kam – ir kelionė į save. Kokių jausmų, minčių, idėjų kilo šį kartą?
– Seniau nedavusios ramybės mintys apie perdėtą vartojimą, taršą ir nesiskaitymą su gamta sustiprėjo. Sibiro gamta tarsi „nekaltos būsenos“, ten ypač iškyla žmonių nusistatytų rėmų, prioritetų, gyvenimo į skolą beprasmybė. Gamta visada įkrauna mane energijos, išvalo, prafiltruoja mintis.
– Viskas kelionėje buvo kruopščiai suplanuota ar nutiko kuriozų?
– Kuriozų buvo ne vienas – Sibiras pasveikino įspūdingai.
Kartą dingo palydovas – „jėgeris“. Tą dieną plaukėme Malaja Čeremšankos upe giliau į neištirtą taigą. Ten pririšome valtis prie kranto, išklausėme instruktažą, išlikimo pagrindus nenumatytiems atvejams, aptarėme maršrutą.
Viena komanda liko prie valčių. Tos komandos „jėgeris“ nusprendė netoliese pažvejoti. Nuėjo netoli, bet pasiklydo. Juokingai skamba – gidas pasiklydo, bet tokiose miškų platybėse tai labai paprasta.
Grįždami iš savojo maršruto išgirdome baugius, nieko gero nežadančius riksmus. Žmonės šūkavo porą valandų, kad pasiklydėlis išgirstų. Su juo buvo palaikomas ryšys racija, kuri veikia kilometrų spinduliu. Turėjome racijas ir palydovinį telefoną – visoks kitoks ryšys neveikia.
Buvo likusios dvi valandos iki sutemų – iki to laiko svarbu grįžti į stovyklavietę. Ir grįžti ne per ramų, o per banguojantį – bangos iki vieno metro aukščio – Baikalo ežerą 38 kilometrus, nors tai tenykščiais mastais niekis.
Jeigu per tą laiką nerastum gido, pagalbos tikėtis neįmanoma, nes artimiausia gyvenvietė (kaip ir artimiausia parduotuvė) – už 450 kilometrų.
Mūsų komandos „jėgeris“ racijos ir, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, debesų padedamas atvedė kolegą upės link. Nusileidę upe keletą kilometrų įsisodinome pasiklydėlį.
Žmogus stovėjo itin džiaugsmingomis akimis. Išvada – per savo elementarų neatsargumą galima prisišaukti daug bėdų.
Kiekvieną dieną vis būdavo po naujieną. Kartą plaukdami pakliuvome į audrą. Reikėjo nuplaukti vos kilometrų, bet jie man buvo visa ekstremalumo paletė. Didžiulės, nepavaldžios guminei valčiai bangos, vos 6 laipsnių šilumos lietus į veidą. Egzistenciškai pamokanti pavakarė. Džiaugiesi, kad grįžai.
– Kokių žmonių sutikote? Kas jums Sibire labiausiai įstrigo?
– Įstrigo vietinių žmonių – buriatų – paprastumas. Jie gyvena pagal gamtos cikliškumo taisykles, neturi miestiečiams būdingų kaprizų, džiaugiasi fundamentaliais dalykais – savo šeima, vandenų dovanomis, derliumi. Tame jų nusiteikime radau daug gylio ir peno apmąstymams, impulsą sutvirtinti savo moralines nuostatas.
Įstrigo gamtos, kurią norisi rašyti didžiąja raide, švara ir dydis. Stovi prie upės kranto, troškina – įbridai į upę, pasisėmei rieškučiomis vandens ir atsigėrei. Įkvepi gryno skanaus oro ir suvoki, kad priekyje 1500–00 kilometrų nė vieno gyvo žmogaus, už nugaros artimiausi – už 450 kilometrų. Įsivaizduokite, kad esate vienas Vilniuje, o artimiausi žmonės, parduotuvės ir kiti civilizacijos požymiai randasi ne arčiau nei Nida. Kaip jūs jaustumėtės?
Įstrigo, kaip gyvūnai bendrauja su įsibrovusiais į jų teritoriją. Vieną dieną, palikę valtis, ėjome pažvejoti į taigos gilumą palei upę, kad turėtume orientyrą ir lengvai grįžtume. Grįždami tuo pačiu taku pamatėme kelias krūveles meškos išmatų. Užuosdamos kai ką neįprasto taip jos žymi savo valdas. Eini ir supranti, kad gyvūnas arti, nenuspėjamas ir pavojingas.
Sakoma, kad kai pamatai mešką, reikia kuprinę užsidėti ant galvos – taip būsi už ją aukštesnis, o didesni objektai gyvūną atbaido. Nežinau, ar tai tiesa, nebandžiau, tiesą sakant, nelabai ir norėčiau.
– Kur dar norėtumėte nukeliauti?
– Svajonė turi kuo greičiau virsti planu. Galimybių visada atsiras. Aš stengiuosi gyventi būtent taip. Dabar vėl ruošiuosi į Kiniją. Tai bus kūrybinė kelionė, jau kurį laiką rodau Kinijai savo darbus.
Man malonu pažindinti Aziją su tolima nuo jų Lietuva per meną. Džiaugiuosi turįs tokią galimybę ir stengiuosi pasinaudoti ja maksimaliai. Menas neturi ribų ir vizų.
Dar norėčiau nukeliauti į kraštutinį Rusijos tašką, Ratmanovo (Didžiojo Diomedo) salą. Taip pat traukia Amazonės miškai Centrinėje Amerikoje.
– Kokia kelionė įstrigo labiausiai?
– Sunku atsakyti. Tolimos kelionės palieka ypatingą įspūdį. Vien ką reiškia suvokimas, kad esi kitame pasaulio gale ir kad pėsčiomis keliauti namo tektų kelerius metus.
– Ką patartumėte trokštančiam nuotykio, bet manančiam, kad kai kas svarbaus vis dar laiko namuose?
– Laikas visada yra DABAR. Patarčiau susitarti su tuo, kuris laiko namuose, – šypteli Vladimiras. – Jeigu tai ne žmogus, ne šeima, juo labiau patarčiau susidėlioti reikalus palankiai keliavimui. Viskas priklauso nuo organizuotumo.
Bet reikia nepamiršti svarbiausio: rengiantis nestandartinėms kelionėms privalu tinkamai įvertinti savo jėgas ir galimybes. Nieko nėra blogiau nei nepagrįsta rizika, juolab jeigu namie kas nors laukia. Blaivumas ir racionalumas – nelabai mėgstamas, bet, patikėkite, labai geras jūsų ambicijų draugas.
