Iššūkių meistras Simonas Urbonas pakeitė 12 750 sauskelnių, kai kam – ir gyvenimą

Kūrybininkas, įmonės „Legal Guns“ bendraturtis Simonas Urbonas (31 m.) išgelbėjo žmogui gyvybę vien tuo, kad feisbuke rašo savo dienoraštį.

Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Simonas augino vaikus, o žmona darė politinę karjerą.<br>K.Žilionio, Š.Mažeikos ir I.Čekolis nuotr.
Simonas augino vaikus, o žmona darė politinę karjerą.<br>K.Žilionio, Š.Mažeikos ir I.Čekolis nuotr.
Simonas iš savo ir Ievos supratimo stengiasi išgyvendinti žodį „reikia“.
Simonas iš savo ir Ievos supratimo stengiasi išgyvendinti žodį „reikia“.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simono žmona Ieva darė politinę karjerą, o jis liko namie auginti vaikų.<br>I.Čekolis nuotr.
Simonui laikas namie su vaikais neprailgo.<br>K.Žilionio nuotr.
Simonui laikas namie su vaikais neprailgo.<br>K.Žilionio nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Jan 17, 2017, 8:48 PM, atnaujinta Apr 12, 2017, 12:36 AM

Šis vyras augino vaikus, o žmona galėjo atsidėti darbui. Televizijos serialus ir laidas kūrusio Simono gyvenimas kartais taip pat panašus į filmą. Projektas „Užkariauti pasaulį per šimtą dienų“, televizijos laida „Makaliaus kelionės“ – tai Simono sumanymai, kuriuos daugelis dar prisimena. Apie tai – žurnale „Stilius“.

„Koks jūsų reikalas?“ – piktokai pagalvojau pirmą kartą pamačiusi S.Urbono įrašą feisbuke. Jis nufilmavo kavinėje smagiai besišnekučiuojančią kompaniją, kuri už lango buvo palikusi vežimėlį su kūdikiu.

Simonas prisipažino, kad šiandien galbūt taip nesielgtų, tačiau tą kartą visi kolegos jau kunkuliavo nepasitenkinimu – klykiantį kūdikį jie girdėjo ir matė savo biure, esančiame netoli kavinės. S.Urbonas neiškentė ir su vaizdo kamera nuėjo daryti tvarkos.

Kitas kartas buvo šviesesnis – jis aprašė situaciją greitkelyje, kai pamatė vaikus, prekiaujančius grybais.

„Juk juos gali partrenkti mašina“, – pagalvojo Simonas ir stabtelėjo, kad nupirktų tuos grybus, nors jų nevalgo.

Tačiau tai būtų buvusi tik vienkartinė pagalba. Kūrybininkas iš Vilniaus pagamino vietoje su vaikais keletą plakatų, kurie jau kilometras iki pardavimo vietos vairuotojus perspėjo, kad jų laukia grybai. Dar davė vaikams patarimą šypsotis, o ne žvelgti į pravažiuojančius piktai ir liūdnai. Vaikus vyras paliko kur kas laimingesnius nei rado.

– Kas jūs per žmogus – kaip save apibūdintumėte?

– Esu jautrus žmogus.

– Iš jūsų ir taip šaipėsi, kad „lyg boba“ sėdėjote namuose su vaikais – dabar jau trejų metų Anabele ir dvejų Viesulu. O dabar dar prisipažįstate, kad esate jautrus!

– Bet taip yra. Tėvai išsiskyrė, augau su mama ir močiute. Taigi suprantama, kad esu jautresnis, – šypteli Simonas. – Augdamas su moterimis nepažinau daugybės vyriškais laikomų dalykų. Tačiau visada bandžiau būti kietas – patekau į Lietuvos jaunučių krepšinio rinktinę, mokykloje buvau tarp tų, kurie patinka merginoms. Tačiau ar tai buvo tikra? Aš nemanau.

– Ko iš tiesų norėjote?

– Norėjau studijuoti aktorystę, paslapčia lankiau dramos būrelius. Įsivaizduokite, krepšinio rinktinės kapitonas eina į tokį būrelį!

Atėjus laikui rinktis studijas, Kauno technologijos universiteto Sporto katedra atrinko mane studijuoti naują sporto inžinerijos specialybę. Aktorystę nustūmiau, maniau, kad inžinerija perspektyvu ir man tinka. Tačiau trečiame semestre plyšo raiščiai. Po kelių operacijų išstorėjau – gulėjau lovoje su savo 104 kilogramais ir maniau, kad gyvenimas baigėsi.

– Išeina taip, kad jei pats nenueini paskui širdies balsą, gyvenimas viską sudėlioja taip, kad eitum, kur tau skirta?

– Faktas. Dar mokyklos metais vienos krepšinio stovyklos metu mane amerikiečiai atsirinko į savąjį koledžą Naujajame Orleane – būčiau studijavęs ir žaidęs. Bet Naująjį Orleaną užliejo vanduo, ir planas žlugo.

Visas storas ir nusiminęs išvykau į Angliją dirbti statybose – gyvenau pas tėtį, dirbau jo įmonėje, taip galėjau taupyti. Atsigavau po traumos, užsidirbau pinigų ir sulaukiau skambučio iš Kauno kolegijos. Nusprendžiau vėl grįžti į krepšinį, o studijuoti pasirinkau tai, kas tuo metu mane traukė, – reklamos vadybą. Antrame kurse atsinaujino trauma ir krepšinio karjera baigėsi amžiams. Pradėjau gilintis į studijas.

Man patiko – tapau net grupės seniūnu, matydama entuziazmą Kauno kolegijos vadovybė pasiūlė rengti TV laidą – juk buvo puiki techninė bazė, reikėjo ja pasinaudoti. Tapau naujos vaizdo įrangos laborantu. Visa tai mane taip vežė! Dirbau ir gėriau visą informaciją iš dėstytojo, kuris buvo laboratorijos vadovas. Jis man davė pirmą supratimą, kas yra filmavimas ir montažas. Tikrai jaučiuosi baigęs dar ir antrą specialybę – multimedijas.

– Buvote laimingas, nors daugiausia filmuodavote vestuves?

– Studentui filmuoti vestuves – pats geriausias darbas, per dieną uždirbdavau pusę minimalios algos. Turėjau automobilį, pinigų degalams, tad galėdavau nuvažiuoti pas savo būsimą žmoną Ievą į Kėdainius – taip bendravome trejus metus.

Netrukus įsidarbinau reklamos agentūroje pagal specialybę, pardavinėjau reklamos plotą spaudoje – nuobodu. Pasiūliau direktoriui užsiimti filmavimais – jam idėja patiko. Sukūriau pirmą savo laidą „Praktikantai“, ją du sezonus rodė TV1 televizija. Vienuoliktokai visą vasarą bandė iš arti susipažinti su savo svajone – vienas norėjo būti lėktuvo pilotu, filmavosi policijos pareigūne norėjusi tapti mergina. Žinau, kad didžioji dalis tuomet besifilmavusių jaunų žmonių dirba būtent išsvajotus darbus.

Esu sukūręs ne vieną TV laidą, nors šiandien nesididžiuoju nė viena jų. Tai buvo kelias, kurį turėjau nueiti, kad išmokčiau pamokas. Tikrai nesiskundžiau ir alga, ji leido gyventi patogiai, bet žinojau, kad Lietuvos Holivudas yra Vilniuje, o ne Kaune. Sostinėje kaip tik pradėjo studijuoti mano Ieva.

Kartą Vilniuje užsukau į prodiuserinę agentūrą VRS, bet manęs nepriėmė, antrą kartą jiems jau turėjau ką parodyti, nes per metus išleidau keturis projektus. Atkaklumas juos nustebino ir man pasakė, kad jau rytoj atsilaisvina aikštelės režisieriaus vieta – galiu pradėti. Turėjau viską paruošti režisieriui – prižiūrėti vaizdo kamerų darbą, patikrinti, ar aktoriai moka tekstus. Net gaudavau mažyčių vaidmenų – man taip patiko, kad net atsisakiau dvigubai didesnės algos reklamos agentūroje Kaune ir nėriau į aktorių pasaulį Vilniuje.

„Pavogta laimė“, „Saldi nuodėmė“, „Mano blogiausia savaitė“ – tai tie serialai, kuriuose prasmegdavau paromis. Vėliau režisavau laidą „VRS kamera“, prodiusavau kelis TV projektus, buvau pirmojo Lietuvoje Raudonos nosies dienos projekto vadovas. Per visą laiką pažinau daugybę aktorių, o Aušra Štukytė, Aistė Lasytė, Šarūnas Banevičius, Vaida Lisikaitė, Mindaugas Papinigis, Martynas Vaidotas iki šiol išliko mano gerais bičiuliais.

Tačiau po dvejų metų supratau, kad atsitrenkiau į lubas. Nors aplink – aktoriai, su kuriais būti – mano svajonė, atsivalgiau viso to, nebevežė entuziazmas po ilgų filmavimų, kai dar likdavome kalbėtis iki ryto. Jaunuoliui priversti garsų aktorių kontroliuoti laiką ar pasikartoti tekstą būdavo neįmanoma. Atsimenu, ateinu prie aktoriaus Sauliaus Sipario, o jis sako: „Vaikeli, matai – dabar rūkau.“

Pradėjau rūkyti ir užsiauginau barzdą. Regis, tai padėjo atrodyti rimčiau.

– Taip troškote aktorystės, bent jau jos atmosferos, ir greitai nusivylėte?

– Pats stebiuosi. Dar trumpam buvau paniręs į režisūrą, nes baigiau kursus vienoje kino akademijoje. Stačiau trumpametražį filmą. Bet supratau, kad negaliu tiek daug savęs atiduoti, nesvarbu, kad gražiems dalykams – tai nedavė tuo metu gyvenimui reikalingų pajamų. O ir šiaip kelias tikslo link daug įdomesnis nei pats tikslas, todėl smagu gyventi, kol eini tuo keliu. Tikriausiai dėl to mėgstu ir nebijau keisti veiklos.

Tuomet A.Štukytės sužadėtinis Dmitrijus Radinas, stiprus prodiuseris ir labai geras bičiulis, pasiūlė ką nors kurti drauge. Taip prieš trejus metus po mokslų grįžus Natanui Avidanui atsirado kūrybinių industrijų namai „Legal Guns“. Visi buvome stiprūs atskirai, tad dirbti kaip komandai buvo iššūkis. Metėme burtus, kuris bus vadovas, nes tuo metu nė vienas nenorėjome to posto.

Dabar esame puiki keliolikos žmonių komanda. Kuriame reklamas, dirbame su stipriomis tarptautinėmis kompanijomis. Esame vieni lyderių savo srityje.

Vos įkūrus įmonę išėjau tėvystės atostogų, bet prisidėjau idėjomis ir taip neleidau sau atitrūkti nuo to, kas vyksta įmonėje. Mano kolegos puikiai tvarkėsi, o tai suteikė visišką ramybę ir leido mėgautis vadinamomis tėvystės atostogomis.

Kadangi gana laisvai disponuoju savo laiku, vykdžiau asmeninius projektus, pavyzdžiui, „100 dienų be mėsos“, „100 dienų be alkoholio, cigarečių“, „Du mėnesiai be „Facebook“, „Mėnuo be interneto“, „Dvi savaitės be telefono“, „Tėvystės atostogos“.

Mėsa, alkoholis, cigaretės – tarsi mano draugai, kuriuos išlydžiu pailsėti ir tuomet stebiu save, kaip be jų jaučiuosi. Kol kas nė vieno nekviečiau sugrįžti.

– Jūs taip lengvai elgiatės su darbu – juk reikia vargti, kitaip gero rezultato negali tikėtis.

– Per keturias valandas gali padaryti tiek pat, kiek per aštuonias. O daug valandų skirti darbui neproduktyvu – jau patikrinta.

Be to, taip išvengi nuobodulio, nuovargio, o jis apima net ir įdomiausiame darbe. Kartą su kolegomis iš vienos įmonės paėmėme medžio dirbinių ir keliavome po Europą su projektu „Užkariauti pasaulį per 100 dienų“ be pinigų, gyvendami tik iš to, ką parduodame. Miegodavome pas žmones, mašinoje, parkuose, paplūdimiuose, viešbučiuose, mus kalbino ne viena užsienio radijo stotis, davėme interviu žurnalams, tinklaraštininkams.

Apkeliavome 19 šalių, o po projekto prekyba pakilo 800 procentų. Mums grįžus daugelyje konferencijų pristatinėjome savo projektą. Simboliška, bet per pirmą pristatymą konferencijoje „Gazelė“ mano žmona pagimdė dukrytę.

– Jūs stebinate ir tuo, kad mėgstate skaičius, – per kelerius metus padarėte 643 000 mililitrų pieno mišinio vaikams ir pakeitėte 12 750 sauskelnių.

– Man tiesiog patinka skaičiai, be to, į juos žvelgiant gali kilti puikių idėjų. Apskaičiavau, kad per dieną rūkau maždaug dvi valandas: 20 cigarečių po penkias minutes. Per mėnesį prarūkydavau 100 eurų ir 50 valandų.

Kai ko nors atsisakai, gerai ką nors gauti. Už rūkalams skirtą sumą nusipirkau abonementą į baseiną. Per gyvenimą buvau perskaitęs ne kalną knygų. Per pirmą nerūkymo mėnesį perskaičiau jų keliolika. Tai padėdavo užsimiršti, be to, vėl atradau knygų troškulį.

– Jūs vienas pirmųjų, viešai pareiškęs, kad motinystės ar tėvystės atostogos – visai ne poilsis, o kitas darbas. Kaip jums sekėsi?

– Dvejų metų patirtis su vaikais namuose man leidžia taip teigti. Ieva išėjo į darbą pabuvusi su vaikais po tris mėnesius. Buvo sunku ir jai – juk tiek apkalbų mudviejų atžvilgiu pasklido, kad keistas šeimos modelis.

Bet dar kai laukėme Anabelės, aš svajojau sukurti tėvo ir princesės ryšį. Mudu net turime tėčio ir dukters pasimatymus kartą per du mėnesius. Tik dviese. Ką nors panašaus veiksime ir su Viesulu.

Anabelei buvo dveji, o Viesului – keturi mėnesiai, kai trise leidomės į pirmą kelionę lėktuvu savaitgaliui – skridome pas senelį į Angliją. Vienam su vaikais keliauti sunku, ypač kai aplinkiniai piktai žiūri pravirkus vaikui. Ir tegul žiūri – vaikams tiesiog būna momentų, kai jie klykia, ir nieko nepadarysi.

– Jūsų feisbuko įrašai apie kasdienybę namuose tokie įkvepiantys – net keista, nes nemažai moterų skundžiasi, kaip sunku, nuobodu.

– Ir mane apimdavo tokia nuotaika, kai vaikai sirgdavo, bet labai trumpam. Nežinau, kaip sekasi kitiems žmonėms, bet man net likdavo laiko. Kai gimė Viesulas, supratau, kad su vienu vaiku iš viso tarsi nėra ką veikti, su vienu net gali dirbti. Tikriausiai kai turi tris, taip galvoji apie du.

Laukdavau Ievos pakiliai – norėdavau, kad jai būtų gera grįžti namo iš darbo. Su vaikais tvarkydavomės, ruošdavau ką nors gražaus ir gardaus valgyti.

Man patinka fotografuoti maistą – daug kas stebėdavosi nuotraukomis. Tačiau vadinamąją prabangą labai lengva ir nebrangu sukurti. Pavyzdžiui, nuo šaltibarščių liko keli burokėliai – paruošiau iš jų karpačą, patrupinau fetos, užbėriau saulėgrąžų sėklų – štai ir vakarienė.

Mes mokame būsto paskolą, nepigiai atsieina vaikų išlaikymas, todėl drabužius perkame tik nuskridę pas tėtį į Angliją per išpardavimus arba jų pasiuva Ieva – jai puikiai išeina. Mano tėtis jaučia didelį malonumą pirkdamas drabužius anūkams, tad tereikia nusiųsti dydžius, ir gauname didelius siuntinius.

Vaikams nepirkome nė vieno žaislo – dalijamės su draugais. Maždaug dviem mėnesiams duodu dukrai ir sūnui kelis žaislus. Paskui juos paslepiu ir keičiu kitais.

– Jūsų žmona – jauniausia Vilniaus miesto tarybos narė, buvo Seimo pirmininko patarėja, Darbo partijos pirmininko pavaduotoja, atsakingoji sekretorė. Ieva Kačinskaitė-Urbonienė (26 m.) dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai. Greičiausiai jūsų aplinkai visa ši informacija šiek tiek, švelniai tariant, skamba keistai? Ji net trokšta tapti šalies prezidente.

– Šiuo metu Ieva baigia darbus partijoje, o kas bus toliau – matysime. Galbūt išvyksime ir paliksime žiemą, o kartais pasvajojame, kad norėtume auginti vaikus džiunglėse ir kartu stebėti kiekvieną jų gyvenimo akimirką.

Nors Ievą palaikau kaip mylimą žmogų, darbo klausimu esu atsiribojęs nuo jos – mūsų namuose nėra politikos. Tai stiprus mūsų šeimos susitarimas ir džiaugiuosi, kad jis nelaužomas. Žinau: jei ji ko nors stipriai norės, padarys viską, kas įmanoma, kad to pasiektų.

– Ieva pamilo jus būdama 15 metų – taip reta šiais laikais, kad nuo tokio amžiaus santykiai virstų šeima su dviem vaikais.

– Ar taip iškart pamilo, aš nežinau, – juokiasi Simonas. – Ieva buvo aktyvi dar mokyklos laikais, Kėdainiuose kurdamas laidą „Jaunimas kvadratu“ susitikau su ja, tuomete Moksleivių parlamento aktyviste. Išvydau ne mergaitę su kasytėmis, o tiesiog šviesą. Ji stebino mane savo protu, net jaučiausi silpnesnis už tą merginą.

Nesigailiu anksti kaip vyras sukūręs šeimą. Iki 25 metų laikas slenka labai lėtai, o paskui apima pojūtis, kad jį tik veltui ištaškei. Tuomet apima panika, dažnas puola ką nors nuveikti gyvenime – bent jau vesti merginą. Aš to panikos priepuolio išvengiau.

Ievos požiūris tarsi senos kartos – ji visko norėjo anksti. Būdama 25 metų jau turėjo politikos mokslų diplomą, ekonomikos magistro laipsnį ir 10 metų patirties politikoje, du vaikus. Dabar gal stos ramesnis laikotarpis, ji pradeda tapyti. Mes daug kalbamės apie žodį „reikia“ – jį stengiamės išgyvendinti iš savo supratimo.

– Kaip manote, kokia nauda iš jūsų atvirumo viešojoje erdvėje?

– Mano dienoraštį skaito daug moterų, per jas noriu vyrams nusiųsti žinutę, kad moteris reikia gerbti visada, kai kurioms priminti, kad turi save mylėti. Man svarbios mamos, nes žinau, kiek daug jų yra vienišų, joms būtina žinoti, kad jos daro patį didžiausią ir kilniausią darbą.

Man nerūpi sekėjų skaičius, tai mano dienoraštis, rašyčiau jį tikrą, popierinį, bet pasirinkau kitokį.

Man rašo daug moterų, pateikia klausimų, bet nenoriu leistis į diskusijas, nes nesu baigęs psichologijos mokslų. Bet kai kada negaliu neatsakyti. Kartą parašė moteris iš Santariškių ligoninės. Ji ką tik pagimdė berniuką, o jos vyras pabėgo į užsienį. Tai moteriai atsakiau, kad dabar ji turi svarbiausią savo gyvenimo vyrą – sūnų, o energiją, kurią eikvotų pykčiui, apmaudui, skausmui, geriau tegu skiria sau ir vaikučiui. Po 3 valandų pokalbio jai palengvėjo. Jaučiausi nuostabiai.

Kitą sykį gavau žinutę nuo žmogaus, kuris Danijoje stovėjo ant tilto. Jis klausė, ką daryti, nes jam labai blogai. Susitarėme, kad jis skirs laiko peržiūrėti tai, ką jam atsiųsiu. Tam turėjo grįžti namo. Turiu mėgstamų seminarų įrašų – nusiunčiau, po to susirašinėjome, aptarinėjome, rekomendavau perskaityti keletą knygų. Jis per kiekvienas šventes parašo padėkos laišką, kad vėl jaučiasi žmogumi. Nors niekada nesu jo matęs, tas tikrumas ir atvirumas davė vaisių.

Nieko neauklėju ir nesiimu jokios misijos. Pats mokausi – daug skaitau ir labai mėgstu stebėti žmones. Nauja aistra vėl žadina versti naują puslapį, planuoju studijuoti psichologiją.

Norėčiau baigti vienu nugirstu pokalbiu ir istorija iš savo dienoraščio:

#ArtiMirties

Einu į baseiną ryte, o tai sau gali leisti tie, kurie nori sau leisti, dar bedarbiai ir, aišku, senjorai. Po valandos plaukimo visada krintu į burbulinę sūkurinę vonią, kad raumenis padaužytų ir kūnas atsigautų. Šį kartą su manim ja dalinosi gerai sudėtas pensininkas plika blizgančia galva ir ilgais riestais ūsais. Man jis atrodė lyg pasakos herojus. Aš žvilgsnio nenuleidau nuo jo, jis – nuo plaukimo takelio, kuriame tuo metu plaukė daug galimų jo buvusių klasiokių. Užsimerkiau, jau lyg buvau užmigęs, kai išgirdau ramų: „Atsiprašau, galima?“ Į mūsų vyrišką kompaniją brovėsi vis dar gražių kūno formų moteris ryškiai mėlynu maudymuku. Žinoma, raukšlės ant rankų negalėjo paslėpti jos tikrojo amžiaus. Mano pasakos herojus tiesiog nušvito ir pradėjo vieną nuoširdžiausių mano gyvenime girdėtų dialogų: – Nuostabiai plaukėte. – Ačiū. – Žinot, visą gyvenimą dirbau sporto treneriu. Tokius dalykus matau net sunkiai įmatydamas. Nusijuokė ir ji: – Žinot, prieš 40 metų buvau ir medaliu plaukime apdovanota. Bet metai bėga. – Manau, dar ir dabar daugeliui reikėtų labai pasistengt norint jus įveikt. Toliau komplimentus dalino ūsuotis: – Tiesa, aš Vladas. – Veronika, – su vis dar nenukrintančia pamaloninta šypsena veide atsakė dama. – Gal surizikuosiu, nes kiek čia mums liko to gyvenimo, kad praleistume jo teikiamus šansus. Veronika, ar nueitumėt su manim kavos, kol dar gyvi? – Jums pasisekė, Vladai, kad mano vyras jau 10 metų kaip miręs. Žinoma, kodėl gi ne. Tik praplauksiu dar kelis šimtus. – Puiku, o aš pastebėsiu, nes tai džiugina mano širdį, – atsakė jis.

Žinote, jie juokėsi ir atrodė laimingi, o man ištryško džiaugsmo ašara. Tai buvo tiesiog nuostabu, o dar nuostabiau, kad jie man priminė, koks trumpas yra gyvenimas ir kaip mes turime jį mylėti, mylėti kiekvieną akimirką, galimybę, sutiktą žmogų ir, svarbiausia, mylėti save. Būkite laimingi ir išnaudokite šią dieną, kad turėtumėte, norėtumėte tai atsiminti.

Pasakykite „myliu“ – tai nėra labai sunku.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.