Tad ar tikrai nuobodus yra žmogus, ne dviračiu, bet raudonu „Ferrari“ braukiantis ir į darbą, ir pas mylimą moterį į pajūrį?
Su Kauno meru pereiti net Vilniaus gatvėmis, pasirodo, keblu. Vilniečiai stabdo, ploja per petį ir žarsto jam pagyras. Kaip Vilniaus miesto patriotė pasistengiu kuo greičiau nutraukti tas liaupses svetimo miesto vadovui ir slepiu jį artimiausioje kavinėje. Esu šiek tiek nustebinta. Ne, ne dėmesio „Stiliaus“ pašnekovui. O tuo, kad ponas Visvaldas rado laiko ramiai šnekėtis net kelias valandas.
– Kai sulauki 40, 50 metų jubiliejų, visuomet rūpi, kaip linksmai atšvęsti. Sulaukęs 60-ojo gal labiau pamąstai apie tai, kaip nugyventa ir kokie bus tie ateities metai. O jie bėga greitai... Ar taip jaučiatės?
– Keista, bet man atvirkščiai. Savo 50-mečio nešvenčiau, su žmona Irute išvykome į Kubą. Po jos žūties nebemėgau jokių švenčių. Dabar pamąsčiau – juk daugybės žmonių, su kuriais ilgai dirbta, nebesusitinku, o tokią bendrystę ypač imi vertinti.
Bet minčių atklysta visokių... Ypač kai sulauki skambučio iš anapus ir chirurgai rankose laiko tavo širdį.
– Kad iš sėkmingo, plačiame pasaulyje plėtojamo verslo sėstumėte į mero kėdę, gal reikėjo būti gerokai kuoktelėjusiam? Nes toje kėdėje aktyvūs žmonės gauna ir per galvą, ir spyrį į sėdynę, nes yra priekyje. Tos jūsų kūno dalys tvirtos?
– Niekada nenorėjau būti meru. Ilgai galvojau, kaip čia atsisakyti. Bet nesigailiu. Kai išrinko meru, buvo labai liūdna diena, žmonos Irutės žūties metinės. Po jos mirties visiškai keitėsi mano gyvenimas.
Gal ir gerai, kad atsitraukiau šiek tiek nuo verslo. Galėjau naujomis akimis pažiūrėti į Kauną, kur mano vaikai yra jau šešta karta. Proseneliai, seneliai, tėvai gimė ir gyveno Vičiūnuose. Mes su žmona čia gyvenome, abu sūnūs šalia įsikūrę.
O dėl tų spyrių... Teko atleisti iš savivaldybės apie 150 žmonių, bet geruoju. Naujų nereikėjo priimti, liko veržlūs žmonės, mieste prasidėjo pokyčiai. Nesu diktatorius, idėjų turi visi. Jei kritika pagrįsta, pripažįstu. Bet jaučiu didelį kauniečių palaikymą.
– Viešumoje visada atrodote tvirtas, valingas, santūrus žmogus. Čia tikrasis jūsų veidas? Kaip apibūdintumėte tą tipą, kuris kasryt žvelgia į jus iš veidrodžio?
– Pamatau Aviną. Ir pagal Zodiaką, ir pagal charakterį esu Avinas. Užsispyręs. Bet mane įtikina argumentais. Kuo sunkiau, tuo man įdomiau.
– Visi į pasaulį atėjome iš savo vaikystės. Buvote pašėlęs vaikėzas, gal moksliukas, o gal jau ir verslininkas nuo mažumės, gėles ar obuolius Vičiūnų turgelyje pardavinėjote?
– Ne obuolius, o pasigautas žuvis, o už pelną prisipirkdavau ledų. Vičiūnai yra nuostabus gamtos kampelis. Nemunas, miškas, pušynas, čia visada apsigyvendavo daug poilsiautojų. Visos vasaros praeidavo su draugais prie Nemuno, jau mažas išmokau plaukti.
Kadangi buvau trečias, jauniausias vaikas šeimoje, tos priežiūros buvo mažiau. Laisvas kaip vėjas.
Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tėtis dirbo gamykloje. Mama bandydavo drausminti – nepareisi laiku pavalgyti – karantinas. Savaitę neišeisi iš kiemo! Paskaičiavau, kad tris vasaras būčiau neišėjęs, gerai, kad mama atleisdavo, karantinas būdavo tik valandą.
– Atrodo, graži, nerūpestinga vaikystė, kai saulė šviečia nuolat?
– Ne, taip nebuvo. Tėvai išsiskyrė, kai buvau 8-oje klasėje. Mes, vaikai, nemažai išgyvenome. Alkoholis, rietenos, gal, kai buvome mažesni, ir smurto prieš mamą. Užaugęs vyresnis brolis to tėvui nebeleido. Po to prasidėjo naujas mūsų gyvenimas. Šeima tapo daug draugiškesnė, mama atsigavo. Tėtis išsikraustė pas kitą moterį ir daugiau niekada su juo nebendravome.
Tad turiu ir tokios gyvenimo patirties. Gal todėl šeima man tiek daug reiškia.
– Savo šeimą sukūrėte anksti, dar studentas. Studentiškos meilės ir santuokos dažnai anksti nuvysta, bet su Irute išgyvenote daugiau nei 30 metų. Labai jums brangi buvo jūsų pirmoji studentiška meilė?
– Irutė man buvo viskas. Ji studijavo geografiją, aš – automobilius ir autoūkį. Susipažinome organizuodami savo kursų pusdiplomio šventę, trečiame kurse. Taip ir patys susiorganizavome, o po to ir nebesiskyrėme.
Aš toks kaimietukas, ji intelektualesnė, labai temperamentinga, smulkutė, lieknutė, visada ryški gėlė. Susisuko galva visai.
Buvau vargšas studentas. Mama viena, trys vaikai, pinigų nėra. Jau nuo pirmo kurso naktimis dirbdavau gaisrinėje, daugybę gaisrų teko gesinti. Uždirbdavau 126 rublius ir dar 40 rublių stipendiją, tai galėdavau Irutę ir į restoraną nusivesti.
– Geras jaunikis atrodėte?
– Gal, nes Irutė nepabėgo. Pusantrų metų draugavome, penktame kurse susituokėme, grįžau į Kauną, į Vičiūnus, ir ji drauge. Niekur iš čia nebesikraustėme. Pardavėme seną mamos namelį, pasistatėme per metus šalia didesnį, mama ir sesuo apsigyveno kartu. Mama turėjo šiltnamį, augino gėlių. Ir taip nuo to šiltnamio prasidėjo mūsų verslas.
– Kad ir koks būtumėte ryžtingas Avinas, sukurti tokią verslo imperiją reikėjo turėti nemenkų sugebėjimų. Juk tarptautinio verslo studijų nebaigėte. Turbūt ne iš mamos mokytojos paveldėjote tokį verslumą?
– Gal iš močiutės? Ji buvo paprasta namų šeimininkė, bet mėgdavo ką nors užauginti, parduoti, nes reikėjo pinigų. Aišku, juokauju.
Verslo gyslelė man tuščias žodis. Paprasčiausiai rūpiniesi, iš ko gyvens šeima. Keitėsi santvarka, visur suirutė, nėra ekonominio saugumo.
Palikau darbą Kauno milicijoje ir su draugu laužėme galvą – kuo užsiimti? Kai yra didelis noras, kai dirbi, ir pavyksta. Formulė paprasta. O už klaidas susimoki.
Niekada nepalaužė nesėkmės. Bet kai įvyko ta nelaimė, kai gyvenimas taip trenkė per galvą... Maniau, kad nebeatsikelsiu...
Po Irutės mirties rankos nekilo nieko daryti. Buvome pradėję statyti pirtį, baseiną, žiemos sodą. Irutė įrenginėjo naują mūsų namą... Nieko man nebereikėjo... Parvažiuodavau vakare namo, pasitikdavo amsėdama Broškė, ir vakarodavome vieni.
Viską pabaigiau tik šį pastarąjį pusmetį, praėjus 3 metams po Irutės išėjimo...
– Nebeskaudinsiu ir neklausiu, kaip jūs išgyvenote tą netektį. Bet paklausiu – kas labiausiai padėjo ištverti? Tada, kai visi sunkiausi darbai nuveikti, kai jie pelnė gerovę, kai nebesi labai jaunas, bet priekyje dar daug laiko džiaugtis gyvenimu, gal ir atsiprašyti už nepasakytą gerą žodį... Ir – tuštuma?
– Taip, tuštuma. Tiek daug išgyventa bendro... Mes buvome tik prieš dvi savaites grįžę iš Filipinų. Kad ir koks stiprus būtum ar atrodytum, vienas gal ir nesusitvarkytum. Aš dėkingas abiem sūnums Šarūnui ir Dainiui, nuostabiai marčiai. Jaunesnysis iškart atsikėlė pas mane, gyvenome kartu metus. Na, ir darbas buvo vaistai. Bet širdis nieko nepamiršta, savo pasako...
Su kardiochirurgu Rimantu Benečiu mane operavo ir mano draugas chirurgas Regimantas Sasnauskas. Mes ir Vičiūnuose kaimynai, ir ne kartą drauge medžiojome Afrikoje, Tolimuosiuose Rytuose. Jis ir pasakė man – reikia, Visvaldai, operuoti.
Mane išgelbėjo, o pats po mėnesio mirė nuo širdies priepuolio. Sportuodavo, jachtomis varydavo ir mirė jachtklube, žinojo savo bėdą, bet...
Tad tokie išgyvenimai tikrai verčia pamąstyti, kaip toliau gyventi tau skirtus metus.
– Mes dabar nuotraukose dažnai matome šalia jūsų jauną, simpatišką moterį, jūsų bendradarbę Loretą. Bet būti šalia nėra tas pat, kas būti kartu. Tad kas ji yra jums – moteris šalia ar kartu?
– Supratau, ieškosime moters...
– Atrodo, suradote?
– Kad nereikėjo ieškoti. Aš Loretą pažįstu nuo šešerių metų. Ji yra mano draugo, verslo partnerio jauniausia sesuo. Pirmą kartą su draugu į jo tėvų namus Plungėje atvažiavome dar pirmakursiai. Ir bėgiojo ten mergaičiukė.
Baigusi universitetą ji dirbo Vičiūnų įmonėje, yra mūsų visų įmonių maisto technologė. Darbo reikalais bendraudavome, tik tiek. Dabar ji prisipažino, kad manęs labai bijodavo, esą buvau griežtas. Ji turėjo šeimą, augino vaikus, visą laiką gyveno Plungėje.
O susitikome po Irutės žūties praėjus daugiau nei metams. Ji jau buvo išėjusi iš namų, išsikrausčiusi į Klaipėdą, vėliau į Palangą. To nežinojau, asmeniniu darbuotojų gyvenimu nesidomiu. Apie jos gyvenimą tik brolis papasakojo. Buvau Jūros šventėje, paskambinau, pakviečiau kartu nueiti. Ji sutiko. Taip ir ėmėme bendrauti. Ji viena, gyvena su 13 metų dukra, aš vienas.
– Tad jūsų namuose jau šeimininkauja moteris?
– Ne, mes gyvename ne kartu. Loreta gyvena Palangoje, dirba Plungėje, kaip ir anksčiau.
– Kodėl atskirai? Abejojate, svarstote, bijote prisirišti? Toks neryžtingas, kai reikia pažvelgti į savo jausmus? O gal bijote apkalbų, vaikų reakcijos?
– Net nežinau. Šiaip esu ryžtingas. Aš jai labai dėkingas, kad ji mane išslaugė po širdies operacijos. Tikrai lengviau, kai šalia toks rūpestingas žmogus, tai įvertini.
Jokių apkalbų nebijau. Mano sūnūs su Loreta puikiai sutaria, ji organizavo ir mano 60-mečio šventę. Ji puiki, gera, išmintinga moteris. Mes puikiai draugaujame. Gal ir toliau taip draugausime.
– Tuoj pagąsdinsiu jus senatve, ligomis, kai tapsite vienišas ir niekam nereikalingas...
– Gal ir tada draugausime. Savaitgaliais ar aš pas ją į Palangą, ar ji į Kauną. Palangoje įsigijau ir butą. Važinėjamės dviračiais, lepinamės procedūromis. O kartais susitinkame vidurkelyje – prie Raseinių turiu sodybą. Kai aš medžioju, ji sėdi bokštelyje šalia.
– Tikiuosi, kad ponia Loreta to interviu neperskaitys. Turbūt visoms moterims norisi būti kartu, o ne šalia. Bet ir šalia jos atjaunėjote. Tuoj sulaukėte kritikos, kai su juodos odos kostiumu atburzgėte į baikerių šventę. Jaunas mat nori pasirodyti...
– Štai ir apsiriko apkalbinėtojai. Motociklu važinėju visą gyvenimą, ir Irutė mėgdavo, tik negalėjo vairuoti. Gal vienintelė proga būdavo dviese netrukdomai pasikalbėti, kai ji sėdėdavo už nugaros. O Loreta, kai dar nebendravome, jau buvo nusipirkusi motociklą.
Viską, ką dabar darau, aš dariau ir su žmona. Po jos netekties gal buvau sustojęs, bet vėl darau. Grįžtu į gyvenimą.
– Kai prasideda nauji santykiai, stengiesi nedaryti to, ką galbūt darei nelabai gerai anksčiau. O vėliau, deja, kasdienybė tai užtušuoja. Ar susimąstote apie tai? Gal santuokoje ir žmona ne visada jautėsi laiminga, ir jūs?
– Su Irute nesutardavome tik dėl rūkymo, niekaip nemečiau. Bet atvirai pasakysiu – esu išėjęs labai gerą gyvenimo mokyklą. Žmonos mokyklą. Irutė sukūrė mane kaip žmogų. Idealiai sutarėme. Ji eidavo į krepšinį, nes aš mėgau. Aš eidavau į simfoninį koncertą, nes ji mėgo. Be jos gal ir būčiau likęs netašytas. Net šokti ji mane išmokė, nes labai mėgo. Net pirmieji išeidavome į aikštelę. Tik gailiuosi, kad to laiko sau vis gailėdavome. Pusę pasaulio apvažiavome, bet su reikalais, sau tik kelias dienas poilsio leisdavome.
– Ar pas savo moterį dabar motociklu į Palangą nušvilpiate?
– Ką jūs, tingiu, geriau „Ferrari“ nulekiu.
– Tokiu raudonu, lenktyniniu? Nustebinot! Atrodote rimtas žmogus, meras, nepanašus į Michaelį Schumacherį. Bet meras, kuris į darbą atšvilpia „Ferrari“, skamba daug įspūdingiau, nei atvažiuojantis dviračiu.
– Atvažiuoju „Ferrari“ ir į darbą. Turiu net du, vieną beveik antikvarinį. Juk visi berniukai svajoja apie „Ferrari“. Ir aš svajojau. Kai tik pajėgiau, ir įgyvendinau vaikėzišką svajonę. Dar kai su Irute gyvenome. Mėgstu greitį. O magistralėje policininkai atlaidūs, prisimena, kad buvau „faras“. Kaip mėgstama sakyti, buvusių „farų“ nėra...
– Mėgstate greitį, bet ne greitus asmeninius sprendimus?
– Nėra paprasta pakeisti gyvenimą, atsivesti kitą moterį į namus, kur gyvenai laimingą šeiminį gyvenimą.
Ir jai nėra lengva pas mane atsikraustyti. Apie savo ateitį kalbamės, svarstome. Matyt, ateityje kas nors keisis. Gal Loreta apsigyvens Kaune, bet atskirai, gal...
Nežinau, kiek kartų vyras gali stipriai įsimylėti.
