Beveik prieš trejus metus jis buvo pakviestas į Lietuvą atnaujinti elito klubo „IDW Esperanza Resort“ valgiaraščio.
M.Bhoite taip susižavėjo Lietuva, kad nusprendė čia pasilikti ilgam ir net Vilniuje atidarė nuosavą restoraną.
„Po 25 metų pavargau nuo darbo ir gyvenimo didmiesčiuose. Juk juose vien kelionė į darbą užtrunka apie 2 valandas ir tiek pat atgal.
O mažyčio Vilniaus centrą nuo vieno pakraščio iki kito pėsčiomis galima pereiti vos per 15 minčių.
Tačiau kartu Vilnius – šalies sostinė. Taigi viskas, kas vyksta kitose pasaulio sostinėse, nutinka ir čia“, – kalbėjo pašnekovas.
Saulėtoje Italijoje gimusio M.Bhoite negąsdina vėsios lietuviškos vasaros ir atšiaurios žiemos. Tokie orai jam netgi patinka.
Vienintelis trūkumas – kad Lietuvoje važinėtis motociklu galima vos kelis mėnesius per metus.
Bet tai – menkniekis. Pasidžiaugti mėgstama transporto priemone M.Bhoite gali ir sugrįžęs atostogų į Italiją.
Vilnius virėjui – ypatingas miestas. Juk čia jis atidarė pirmąjį nuosavą restoraną ir pavadino „Renaissance“ – žodžiu, reiškiančiu pokyčius ir atgimimą.
Tų pokyčių būta nemažai. Pirmiausia asmeninių.
„Pastaruosius 25 metus dirbau 5 žvaigždučių viešbučių restoranuose visame pasaulyje, o dabar nusprendžiau atidaryti ką nors savo. Man tai – drastiškas pokytis“, – neslėpė M.Bhoite.
Pavadinimas atspindi ir restorano virtuvės filosofiją – atnaujinti tradicinę itališką virtuvę.
Restorano meniu sudarytas laikantis itališkų tradicijų – patiekti trijų patiekalų vakarienę, kurią sudaro užkandžiai (it. „antipasti“), pirmasis ir antrasis (arba kitaip – pagrindinis) patiekalai.
Tačiau čia nereikėtų tikėtis tradicinio itališko maisto. Tai – modernios itališkos virtuvės restoranas, kur svarbiausia yra perteikti itališko maisto skonį ir idėją, pagaminant jį savaip.
Pavadinime „Renaissance“ slypi ir vietos, kurioje veikia restoranas, istorija.
Kadaise čia, 3-iuoju numeriu pažymėtame Subačiaus gatvės name, veikė vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos restoranų „Ida Basar“, garsėjęs autentiškais lietuvių virtuvės patiekalais.
Dabar interjeras neatpažįstamai pasikeitęs ir čia karaliauja nebe senoji lietuvių, bet moderni itališka virtuvė.
M.Bhoite atviras – surasti tinkamas patalpas dideliam restoranui nebuvo lengva.
„Dauguma tokių patalpų turėjo didžiulius vitrininius langus, dėl kurių nelieka privatumo ir kartu prašmatnumo.
Niekas nenori prabangios vakarienės metu jaustis taip, tarsi sėdėtų parduotuvės vitrinoje.
Taigi šis XVI a. statytas pastatas tiesiog tobulai patenkino mūsų poreikius“, – įsitikinęs virtuvės vadovas.
Kol kas oficialaus vos pustrečio mėnesio veikiančio restorano „Renaissance“ atidarymo nebuvo – jis planuojamas rudenį, kai visi grįš iš atostogų.
Tačiau jau dabar M.Bhoite džiaugiasi didėjančiu klientų ratu. Žinia apie restoraną sklinda iš lūpų į lūpas. Pavakarieniauti čia atvyksta ne tik vilniečiai, bet ir kauniečiai. Kai kurie jau tapo nuolatiniais klientais.
Dirbdamas geriausių viešbučių restoranuose virėjas gerai išmoko vieną pamoką – svarbiausi yra produktai, iš kurių patiekalai pagaminti, o ne jų paruošimo būdas.
Taigi šiame restorane taip pat daugiausia dėmesio kreipiama į produktus, kurių 80 proc. importuojama iš kilmės šalies, ir jų kokybę.
Pavyzdžiui, žuvys ir jūrų gėrybės daugiausia atgabenamos iš Prancūzijos ir Italijos, mėsa – iš Japonijos, Australijos, Škotijos, JAV. Daržovės – iš įvairių Europos Sąjungos šalių.
Kartais restorane naudojami ir Lietuvoje pagaminti produktai, ypač sezoniniai vaisiai ir daržovės. Bet jų yra nedaug, nes vietos gamintojams sunku užtikrinti nuolatinį kokybiškų produktų tiekimą.
„Produkto nepriekaištingumas Lietuvoje vis dar yra problema. Gali vieną savaitę gauti geriausios mėsos, bet po trijų savaičių tokios nebeturėti.
Jeigu klientas įsimyli restoraną vien dėl, tarkime, nepriekaištingos elnienos, negali jam kitą kartą duoti prastesnės, sunkiai kramtomos mėsos“, – įsitikinęs M.Bhoite.
Nors daugiausia žuvų į restoraną „Rennaissance“ atkeliauja iš svetur, vienos rūšies žuvys perkamos Lietuvoje. Tai – rūkyti unguriai, iš kurių gaminami ungurių ledai.
Šis patiekalas – tai šefo komplimentai, jį klientai gauna nemokamai, kaip užuominą į tai, ko galima tikėtis per vakarienę.
Patiekalui sunaudojama kone visa žuvis – iš ungurių ašakų pagaminamas puikus lengvas sultinys („consomme“), iš jo padaroma želė, o iš išdžiovintos ir sutrintos odelės – pabarstukai.
Visi restorano „Renaissance“ patiekalai ruošiami atsižvelgiant į lietuvių skonį. Norėdamas geriau jį perprasti M.Bhoite apsilankė kone kiekviename Vilniaus ir Kauno restorane.
Susipažinęs su pagrindiniais restoranų patiekalais jis padarė išvadą – lietuviai labiausiai mėgsta aštuonkojus ir ėrieną, mat iš šių produktų pagamintų patiekalų rado 80 procentų aplankytų vietų.
Taigi šių patiekalų yra ir restorane „Renaissance“, tačiau čia jie ruošiami savaip.Pavyzdžiui, aštuonkojį M.Bhoite patiekia su itališka burata ir pomidorų bei duonos sriubos iš Toskanos (it. „Pappa al Pomodoro“) stiliaus padažu. Beje, tai – vienas populiariausių restorano „Renaissance“ patiekalų.
Antra pagal populiarumą šiame restorane yra elniena.
„Tai – ne žuvis ar ėriena, tad prieš įtraukdamas šį patiekalą į valgiaraštį abejojau jo sėkme. Bet nutariau įtraukti, nusprendęs po poros mėnesių pakeisti, ir netikėtai elniena tapo vienu populiariausių patiekalų mūsų restorane.
Taigi nebeketinu jos išbraukti iš meniu“, – teigė virėjas.
Pačiam M.Bhoite geriausiai sekasi ir labiausiai patinka ruošti rizotą bei makaronus. Šiuos tradicinius itališkus patiekalus virėjas vadina savo firminiais, juk yra gimęs ir augęs Italijoje, kur įprasta tai ruošti.
M.Bhoite teigimu, itališka virtuvė jam geriausiai pažįstama.
„Užaugau valgydamas raviolius, mocarelą, nors mano abu tėvai – indai. Tik sekmadieniais mama paruošdavo indiško maisto, nes jį gaminti sudėtinga ir ilgai užtrunka“, – pasakojo pašnekovas, kuriam itališka virtuvė artimesnė už indišką.
