Turbūt ne vieną žiūrovą šokiravo naujausias E.Vėlyvio filmas „Zero 3“. Korupcija, smurtas, cinizmas, keiksmažodžių kaskados, o valdžia – tikra tragedija, be sekso ir pinigų iš karto buksuoja.
Galima kalti E.Vėlyvį ant kryžiaus už tokį filmo (beje, susukto ir sumontuoto meistriškai) siužetą, tačiau Lietuva neiš-brenda iš skandalų liūno: vienas baigiasi – prasideda kitas, šis baigiasi – prasideda trečias. O žiūrovams patinka filmai „iš gyvenimo“. Per Sidabrinių gervių kino apdovanojimų vakarą publika pasirinko būtent E.Vėlyvio „Zero 3“ – daugiausia balsų jam atidavė naujienų portalo lrytas.lt skaitytojai.
Tad gal E.Vėlyvis – ne tik ciniškas naujausiame savo filme, bet ir labai įžvalgus menininkas?
– Juodoji komedija – jūsų stichija. Bet Lietuva ir taip pakrikusi – pastarąjį kartą tauta buvo susitelkusi 1989-ųjų rugpjūtį Baltijos kelyje. Ar norite, kad ji dar labiau pakriktų?
– Žinoma. Paklauskite kiekvieno emigravusiojo. Ar tai lėmė ekonominės ir socialinės priežastys? Ne! Kiekvienas jų, daužydamasis į krūtinę, natūraliai argumentuos, kad apsisprendimą lėmė filmas „Zero“. Ir tai bus tiesa.
Kiek daugiau nei prieš 10 metų pasirodė pirmoji „Zero“ filmų dalis, lygiai prieš tiek metų suaktyvėjo emigrantų banga, ar jūs nematote ryšio? Jis daugiau nei akivaizdus. „Zero“ filmai sėkmingai lemia ne tik emigraciją, bet ir solidžiai daugina savižudybių procentą, skurdą, nedarbą ir optimistinį kainų bei mokesčių augimą. Yra kuo didžiuotis.
Jeigu ne „Zero“ filmai, Baltijos kelio euforija nebūtų atkartojama kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį ties Augustavu ar Suvalkais, kur gydomos tautos ir šeimos biudžeto nelaimės.
– Po „Zero 3“ premjeros teko išgirsti net ir tokių nuomonių, esą filmui pinigų parūpino mįslinga Rusijos bendrovė „Almax“, nes toje juostoje labai „stumiama ant Lietuvos“.
– Deja, būtų žiauriai malonu, jeigu tai būtų tiesa. Mūsų pastangos prisibelsti prie „Almax“ nuėjo vėjais, todėl labai gera girdėti, kad atsirado žmonių, kurie tiesiogiai prieina prie „Almax“ ir disponuoja tokia, kad ir nelabai tikslia, informacija.
Patikėkite, be galo sunku konkuruoti su tautos atstovų kūriniais. Valdžia gali sau leisti po mistinį trilerį kas mėnesį, aš jau nekalbu, kad ji išleidžia po komediją kas savaitę ir po keletą dokumentinės animacijos juostų kasdien.
Nesvarbu žanras – ji visada sugeba nustebinti. Akivaizdu, kad dramaturgiją jie išmano, ir yra vilties, kad ateityje mums neteks nuobodžiauti.
Tačiau dar yra kur augti, todėl mūsų inciatyva netrukus pradės veikti Atviros Lietuvos ZERO fondas, kuriame kaupsis milijonai, skirti žiniasklaidai, faktinei valdžiai bei bankams išlaikyti. Todėl galite drąsiai perduoti tų „nuomonių“ autoriams, kad „Almax“ pasiūlymams mes atviri, kaip ir bet kuri draugiška politinė partija.
– Kaip šitą juodąją komediją įvertino jūsų žmona Olga Klickaja, taip pat turinti ryšių su kinu? Kokių nuomonių apie savo filmus išgirstate iš tėvų?
– Paatvirausiu. Kai susipažinau su būsimąją žmona, gavau informacijos, jog ji kažkaip susijusi su „Almax“. Tada man šovė į galvą gudrus planas, bet iškart po vedybų teko nusivilti, nes jokio ryšio iki šiol taip ir neaptikau. Ar blogai ieškojau, ar būta nepatikimos informacijos, atsakyti negaliu. Kitaip tariant, neišdegė.
Todėl dabar nusprendžiau, jog pats „Almax“ turi ateiti pas mane. Tai vis dar laukiu. Artimieji irgi laukia. Man svarbi bet kokia nuomonė, o jeigu ji iš „Almax“, tai juo labiau.
– Emili, bet ir jūs – ne šventasis. Taip audringai šventėte filmo premjerą, kad pakliuvote į areštinę. Ar gailitės, kad pakėlėte ranką prieš restorano apsaugininkus ir iškviestus policininkus? Už pasipriešinimą pareigūnui gresia baudžiamoji atsakomybė.
– Labai geras klausimas. Kino premjerų šventimas yra labai panašus į progresinius mokesčius. Kuo daugiau šventi, tuo labiau remi valstybę. Patikėkite, tai nėra lengvas uždavinys ir ne visada premjerinis šventimas gali pasigirti apčiuopiamais rezultatais.
Todėl šį kartą, galima drąsiai teigti, jubiliejinė „Zero“ premjera ne tik pateisino valstybės lūkesčius, bet ir harmonizavo darbų bei pelno pasiskirstymą.
Veiklos turėjo ir restoranai, barmenai, apsaugos darbuotojai, teisėsaugos pareigūnai ir, žinoma, jūs, žiniasklaida. Man visada be galo džiugu ir gera prisidėti prie bendro gėrio.
– Na, jūs ir auksaburnis. Turbūt labiau domitės ne kinu, o politika?
– Žinoma, politika. Jeigu gyvenimas nebūtų manęs suluošinęs kino meno mokslais, seniai sėdėčiau Seime, tarkim, meno vertintojų komitete ar taryboje ir, esu tikras, kad būčiau Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas.
– Gerokai abejoju, ar kada nors taip bus, – jumyse tiesiog kunkuliuoja juodasis humoras. Bet kuo jums įdomi politika, kokių žinių, skaitydamas apie politiką ir politikus, pirmiausia ieškote laikraščiuose ir interneto portaluose?
– Domėjimasis politikais yra neišvengiamai malonus kasdienis darbas. Vedamas absoliučiai tyro smalsumo politikoje ieškau tik gėrio ir meilės. Ir, nepatikėsite, visada randu, ir gana dažnai – su kaupu. Net neabejoju, kad šia satisfakcija dalijasi absoliuti dauguma visuomenės.
– Ar tapti kino režisieriumi svajojote nuo paauglystės? Koks kelias – tiesus, vingiuotas – į tą svajonę vedė?
– Svajonių pretenzijas esu netiesiogiai išsakęs filme „Redirected“. Esu be galo užsispyręs ir gerai žinau, kad ateis ta diena, kai meno elitas priims mane į savo ratelį.
– Vienas žiniasklaidos magnatas yra pareiškęs, kad gero leidinio sėkmės formulė – trys S: skandalai, seksas, sportas. Kokia gero filmo sėkmės formulė?
– Magnatas sako – magnatas žino. Kine labai panašiai, tik ten dominuoja trys P: pinigai, pažintys, pornografija.
– „Redirected /Mes už Lietuvą“, „Zero 3“ – lietuviško kino lankomumo rekordus viršiję jūsų filmai. Ar lengvai pragyvenate iš kino? Ar turite ieškotis papildomo uždarbio?
– Aš nuolat ieškausi darbo, nes kinas – tai tarsi laisvalaikis, todėl tenka šiuo metu pragyventi iš laisvalaikio. Bet greitai įsibėgėjus Atviros Lietuvos ZERO fondui teks pradėti dirbti. Gyventi tai reikia.
– Kokiais magiškais žodžiais prikalbinate aktorius, kad jie sutinka filmuotis drastiškose jūsų juostose? Štai „Redirected /Mes už Lietuvą“ vaidino keturi žinomi britų aktoriai, o fantastiniame trileryje „Nakties sergėtojai“, kurį susukote Maskvoje, – populiarus rusų aktorius Leonidas Jarmolnikas. Maža to, jis prodiusavo tą filmą.
– Paprastai su aktoriais nėra lengva. Aną kartą, tik atvykę į Vilnių, britai vietoj dienpinigių pareikalavo kokaino, tačiau ne atskiromis porcijomis kiekvieną dieną, o viso kiekio iš karto. Aš asmeniškai kreipiausi į visus pažįstamus politikus ir vis tiek nesurinkom reikiamo kiekio. Tada grėsė aktorių ultimatumas ir filmavimo žlugimas.
Mus išgelbėjo viena gudrybė, kurią pasiūlė Egidijus Dragūnas. Surinkę visus britų aktorius, nuvežėme į Kastyčio Kerbedžio koncertą. Po dainos „Balandėlė“ britai suprato, kad turi permąstyti savo sąlygas, kitu atveju jų laukė dar 11 nuostabių Kastyčio dainų ir vakarienė su Romu Dambrausku.
Diplomatija suveikė, ir britai pasirašė sutikdami su tokiu pat kiekiu amfetamino, kurio didžiąją dalį jau tą patį vakarą gavome iš nepilnamečių apsaugos tarnybos. Taigi tikslas pateisina bet kokias priemones, ir tai liudija, kad filmas buvo sukurtas, o britai liko patenkinti.
– Ar galėtumėte susukti melodramą? Kokia būtų jos pabaiga?
– Labai norėčiau. Viliuosi, kad man dar pavyks pasisemti paslapties žinių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas maestro Algimantą Puipą. O kūrinio pabaigą greičiausiai patikėčiau maestrei Janinai Lapinskaitei.
– ... O perkelti į ekraną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto darbus ir žygius? Štai rusai net 10 metų kūrė savo kino epą „Vikingas“, kuriuo labai didžiuojasi.
– Jeigu atmintis neapgauna, prieš keletą metų buvo ambicingas užsidegimas statyti lietuvišką epą Žalgirio mūšio motyvais. Teko girdėti, kad tam buvo skirta pusė milijono lietuviškų pinigų ir organizuojama privati kelionė į istorines Griunvaldo žemes.
Tačiau dėl visiems gerai suprantamų priežasčių ambicijos ir užsidegimas greitai išblėso ir galop liko tik platūs užmojai ir kelionės išlaidų čekiai.
Aš labai gerai suprantu kūrėjus ir šio projekto autorius, kurie patyrė tą košmarą, matydami kopūstais nusodintą būsimo epo vietą.
Kopūstai kopūstais, bet kita problema iškilo, kai reikėjo atsirinkti pagrindinį aktorių. Juk visi gerai žinome tikros istorijos herojų – be barzdos, gana ilgų plaukų ir itin žemo ūgio. Todėl Vytauto tipažo buvo tiesiog neįmanoma atsirinkti iš aktorių rato, aš jau nekalbu apie gimines, draugus ir žmonų pažįstamus. Taigi tiek trumpai apie sudėtingus kino gamybos kuluarus, o jūs vis manote, kad tai – pernelyg paprasta. Manykite...
– Bet padiskutuoti apie tuos kuluarus galima ir su kolegomis. Juk ne kiekvieną dieną jie – konkurentai. Apie ką kalbėtumėte su Šarūnu Bartu susėdę prie puodelio arbatos? O gal greičiau bendrą kalbą rastumėte su garsiuoju serbu Emiru Kusturica?
– Prie puodelio arbatos Š.Bartas lėtai, labai labai lėtai megztų kojines, o E.Kusturica, laikydamas nupenėtą ryžą kiaulę, kūrentų židinį. Prie arbatos vargu ar man atsirastų vietos tarp jų.
