Šokiruojantys, ekscentriški O.Koršunovo spektakliai sukėlė ne vieną skandalą. Tačiau žiūrovų stygiumi jis niekada negalėjo skųstis.
„Mano teatras mėgstamas žiūrovų. Netgi į tuos spektaklius, kurie rodomi jau daug metų – tai „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – neįmanoma gauti bilietų. Taip pat į „Išvarymą“. Jis jau tapo bestseleriu. Spektaklis trunka penkias valandas, o žmonės jį žiūri stovėdami. Tai fenomenalus atvejis“, – didžiuojasi režisierius, tarp daugybės apdovanojimų pelnęs ir pagrindinį Europoje – Naujosios teatro realybės prizą. Nestinga ir moterų dėmesio, tačiau režisieriaus darbo specifika ir gastrolės po pasaulį jį vis išskiria su mylimosiomis.
– Oskarai, neseniai savo „Facebook“ paskyroje sužibėjote įspūdingu tekstu „Kelionė į rojų“. Rašote, kad visi popso atstovai pateks į pragarą, išskyrus Andrių Mamontovą. Anot jūsų, neblogą kambarį rojuje gaus Jonas Vaitkus, nes būnant Lietuvos patriotu dirbti Rusų dramos teatre yra kankinystė, tad, galimas dalykas, kad po mirties jis bus paskelbtas šventuoju. Siekiate tapti rašytoju, satyriku, naujuoju Juozu Erlicku?
– Iš J.Erlicko plunksnos, aišku, atimti negaliu. Jis yra tikras rašytojas ir satyrikas. O man kartais užplaukia. Ir nuplaukia. Aš esu režisierius.
Iš viso „Kelionę į rojų“ sudaro 14 dalių. Tas „serialas“ bus tęsiamas – tiesiog dabar trumpam grįžau į žemę. Tuos laiškus rašiau iš Italijos, Turino. Turinas – mistiškiausias miestas pasaulyje ir ten tikrai yra vartai į rojų. Ten padariau tam tikras išvadas.
– Kai statėte pirmąjį savo spektaklį „Ten būti čia“, buvote pankas. Ar pankams duosite bent pragare kokį kambarėlį?
– Ne, pankai į rojų eis. Rojuje nėra valdžios, visi lygūs, visi vienodai turtingi. Ten gera atmosfera, amžinybė, skubėti kur nors nereikia, kaupti ko nors nėra prasmės, palikimas ten irgi neturi jokios prasmės.
– Žemiškas gyvenimas turbūt labai skiriasi nuo gyvenimo rojuje? Rašote, kad rojuje gali gerti kiek nori, bet motyvų prisigerti iki žemės graibymo čia niekas neturi. Taigi visi gurkšnoja nuolat, bet niekas neprisigeria – visai kaip Italijoje. Ar Žemėje laikotės rojaus taisyklių?
– Rojuje ir Italijoje aš tų taisyklių laikausi. Lietuvoje jų laikytis neįmanoma – čia geriau negerti iš viso. Savo „Facebook“ paskyroje paskelbiau, kad mano gyvenimas iš esmės keičiasi, nes iš teatro scenos pereinu į kiną. Pridėjau dar ir prierašą, kad metu gerti. Iš tikrųjų jau nebegeriu. Tiesą sakant, gerdavau dėl „tūso“, iš džiaugsmo.
– Ne iš poreikio? Ar ilgam užteks valios būti blaiviam?
– Buvo vienas svarbus dalykas. Mano studentavimo laikais visi gėrė. Dabar, žiūriu, jaunimas negeria. Sovietų laikais buvo labai geriama, nes nelabai buvo ką veikti. Gėrimas buvo rimta, gili tradicija. Pavyzdžiui, Lietuvos akademiniame teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) buvo toks Tomkaus kokteilis – maždaug 100 gramų degtinės ir 20 gramų sulčių. Mes, studentai, norėdami būti „krūti“, rytą atėję užsisakydavome tą Tomkaus kokteilį.
Kažkuriuo metu man padėdavo alkoholis, nes labai daug dirbau, ypač kai savo teatrą (OKT/Vilniaus miesto teatras. – Red.) atidariau.
Tuo pat metu statydavau du ar tris spektaklius. Dirbdavau kiaurą parą, galima sakyti. Teatre turėdavau konjako, šokolado – man tai savotiškai padėdavo. Winstonas Churchillis per dieną išgerdavo viskio butelį. Gyvenimo pabaigoje jis pasakė: „Dar čia neaišku, kas daugiau išsiurbė – ar aš iš butelio, ar butelis iš manęs.“ Aš irgi dabar galiu taip pasakyti. Bet atėjo laikas, kai matau, kad alkoholis man jau nebepadeda. Aš daug per jį prarandu. Prarandu daug laiko. Ir man tai tiesiog nebeįdomu.
Man 48 metai, o aš, tiesą sakant, dar vis gyvenu jaunuolio gyvenimą. Gyvenau. Iki dabar. Nuo 20 metų mano gyvenimo būdas mažai kuo skiriasi. Tada pastačiau spektaklį „Ten būti čia“ ir iš karto tapau garsiu režisieriumi.
– Po Edinburgo tarptautinio teatro festivalio, kuriame laimėjote pagrindinį prizą. Genialus buvo spektaklis.
– Edinburgo festivalyje, kuriame parodoma 30 tūkstančių spektaklių, į kurį suvažiuoja apie 4 tūkstančius teatrų, mes užėmėme pirmąją vietą. Yra tokia nuotrauka, kurios reikšmę tik dabar suprantu. Aš, 21 metų jaunuolis, stoviu su tuo prizu, šalia – Pina Bausch, iš kitos pusės – Peteris Steinas. Tuo metu tai buvo garsiausi Vokietijos modernaus šokio, teatro menininkai. Tada būti toje draugijoje man atrodė nenatūralu, dabar suprantu, kad tai iš viso stebuklas.
Daugelis mano, kad „Ten būti čia“ ir yra pats geriausias mano spektaklis. Nežinau, gal taip ir yra.
Po to iš karto buvau įdarbintas Akademiniame dramos teatre režisieriumi. Nustojau studijuoti Konservatorijoje. Dabar gailiuosi. Aš nesimokiau, nestudijavau – stačiau spektaklius. Ariau ir ariu iki dabar – esu pastatęs per 100 spektaklių ir Lietuvoje, ir užsienyje – Norvegijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Švedijoje, Danijoje, Amerikoje.
– Iš kur semiatės jėgų, idėjų?
– Pirmiausia pati kūryba suteikia jėgų. Daug savęs atiduodi, daug ir gauni. Jeigu kūrybinis procesas man būtų neįdomus, aš, aišku, pavargčiau. Kūryba degina. Režisierius dar turi turėti ir labai gerą sveikatą, geležinius nervus, nes teatras susijęs su begaliniu stresu. Nežinau kitos profesijos, kuri būtų susijusi su tokiu dideliu stresu. Tu negali atidėti premjeros. Iš mano premjerų atidėta tik viena – „Tartiufas“.
Tu negali kaip dailininkas laukti įkvėpimo – turi spektaklį daryti ir padaryti. Tai kolektyvinis darbas. Ne visuomet jis vyksta draugiškai. Kartais kolektyvas pradeda priešintis, kartais būna labai sudėtinga su aktoriais. Aktoriai yra savotiški žmonės. Jų profesija – savotiška. Jie nuo režisieriaus priklausomi. O priklausomi žmonės dažnai būna kerštingi. Taigi būna įvairių dalykų. Ir, aišku, visuomet įtampa, nes visuomet yra vertinimai – žiūrovai spektaklį arba priims, arba nepriims. Čia pat – bėgiojantys ir uodegas vizginantys, o paskui dantis šiepiantys kritikai. O aš atsiduodu darbui 100 procentų. Galima sakyti, 28 metus gyvenu nuolatiniame strese. Nuolatiniame. Nes aš dirbu be pertraukų – „non stop“. Spektaklį darau po spektaklio. Mano gyvenimas yra nuolatinis stresas.
– Ar tiek daug dirbdamas nejaučiate nuovargio, idėjų krizės? Pernai kovą buvo atšaukta jūsų spektaklio „Tartiufas“ premjera. Pasklido kalbos, kad režisierius užgėrė.
– „Tartiufui“ pastatyti buvo mažai laiko, be to, buvo dvi aktorių sudėtys. Ir visi žvaigždės. Kas būna, kai žvaigždė susiduria su žvaigžde kosmose? Įvyksta sprogimas. Buvo labai sudėtinga susitvarkyti su Moliere’o tekstu. Lietuvoje yra Williamo Shakespeare’o veikalų statymo tradicija, o Moliere’o – beveik nėra.
Moliere’o mintį, šmaikštumą, kalbos ritmą, greitį pagauti buvo sunku. Jeigu nepagauni esmės, nesudedi esminių akcentų, viskas tampa banalu. Tada nesusitvarkėme ir nespėjome. Ir gerai, kad nespėjome.
Šio sezono pradžioje spektaklis tapo kur kas aktualesnis. Lietuvoje dabar klesti tartiufizmas. Kas yra Tartiufas? Tai apsimetėlis teisuolis. Dabar tiek politikoje, tiek feisbuko erdvėje – tiesiog apsimetėlių teisuolių rungtynės. Vieni už kitus teisesni, vieni už kitus šventesni. O už viso to slypi labai savanaudiški interesai.
Dar prasidėjo seksualinio priekabiavimo skandalas, kuris tapo pasaulinis. „Tartiufe“ tai viena pagrindinių temų: apsimetėlis Tartiufas priekabiauja prie savo draugo ir globėjo žmonos. Aš aktoriams leidau improvizuoti – į kiekvieną spektaklį jie įmeta dienos aktualijų.
– Kai Lietuvoje buvo paviešinti seksualinio priekabiavimo atvejai, būdamas Italijoje savo „Facebook“ paskyroje parašėte, kad į Lietuvą jums baisu grįžti. Priekabiavote prie moterų? Kaip vertinate pasaulinį judėjimą prieš lytines priekabes #MeToo?
– Aš niekada nesu prie moterų priekabiavęs. Į tą judėjimą žiūriu teigiamai. Priekabiavimo yra daug, ypač Rytų Europoje. Dar baisiau yra smurtas. Labai daug smurto prieš moteris. Tačiau aš – prieš bet kokį puritonizmą.
Kad bijosiu grįžti į Lietuvą, kaip rašiau, tai buvo humoras. Aš neturiu seksualinio priekabiavimo nuodėmių, nesu priekabiautojas – aš moteris tiesiog myliu.
– Šalia jūsų moterys – viena už kitą gražesnės. Negi niekada nekilo noro sumainyti aukso žiedus ir sukurti šeimą?
– Niekada tokios minties neturėjau, bet dabar vis dažniau apie tai pagalvoju.
– Likti vienam – tai yra gyvenimo tragedija.
– Man – ne. O gal ir taip, nežinau. Aš vienas beveik niekada nesu buvęs.
– Ne paslaptis, jūs – mergišius.
– Aš nelaikau savęs mergišiumi. Aš visuomet rimtai draugaudavau. Mergišiai – tai tokie veikėjai, tokie tartiufai, kurie turi daug visokių slaptų ryšių. Mano visi santykiai buvo atviri, tai buvo meilės. Tarkime, turėjau meilių, ir nemažai meilių savo gyvenime.
– Bet negi tos, tikrosios, kurią norisi įprasminti santuoka, taip ir nebuvo? Gal tos moterys jus palikdavo?
– Įvairiai gyvenime buvo. Bet, reikia pasakyti, daug ką lėmė mano darbo specifika.
– Esate daugelio teatro festivalių laureatas, jūsų spektakliai įvertinti daugybe apdovanojimų, tarp kurių pats reikšmingiausias – Europos teatrų sąjungos Naujosios teatro realybės prizas.
– Taip, iš prizų labiausiai vertinu šitą – tai esminis teatro prizas Europoje. Jis teikiamas už naujas teatro formas, kurios įkūnytos mano spektakliuose „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Ugnies veidas“. Mano teatras yra daugiasluoksnis. Iš esmės jis yra metafizinis. Ir ta anapusybė, pasąmoniniai dalykai, kurie gali atsiskleisti teatre, yra įdomiausi.
Vertinu ir didžiuojuosi tuo, kad esu Prancūzijos meno ir literatūros ordino kavalierius. Gavęs šį titulą tampi vadinamuoju ševaljė – prancūzų karininku.
– Grįžtate iš užsienio festivalių su prizais, o čia – nei apdovanojimų Kultūros ministerijoje, nei premijų: teatralai – ne sportininkai. Jūsų teatras ir vėl pakviestas į Avinjono festivalį Prancūzijoje. Vasarą ten rodysite „Tartiufą“.
– Jokių premijų mes negauname. Kai rodome spektaklius Avinjone, apie mus rašo pagrindiniai Prancūzijos laikraščiai. Kita vertus, mes esame festivalinis teatras – daugiau spektaklių parodome užsienyje nei Lietuvoje. Ir gyvename iš uždarbio, kurį gauname ten, užsienyje. Su spektakliais aplankėme visus pagrindinius Europos teatro festivalius. Parodėme devynis spektaklius pagrindinėje Avinjono festivalio programoje. Nė vienas Rytų Europos teatras, gal tik Krzysztofo Warlikowskio iš Lenkijos, neparodė tiek spektaklių toje programoje.
– Kuris jūsų spektaklis užsienyje nuskambėjo įdomiausiai, efektingiausiai?
– Ko gero, „Roberto Zucco“ Venecijoje. Tai buvo seniai. Pats personažas – Roberto Zucco – realus. Jis buvo poetas, bet kartu ir žudikas maniakas. Spektaklyje rodoma ta akimirka, kai jis nusižudo – nušoka nuo stogo. Tuo metu atsidarė doko durys – atsivėrė miesto erdvės ir jis tiesiog išėjo į Veneciją. Kadangi jis pats venecijietis, ta spektaklio akimirka buvo labai jautri. Venecijoje gyvena jo šeima, giminės, bet niekas neatėjo žiūrėti mūsų spektaklio. Atėjo tik vairuotojas, kuris jį vežiojo į mokyklą.
– Nei teatro, nei prizų, nei šlovės jūsų gyvenime galėjo nebūti, jei ne viena įžūli avantiūra. Atsibeldėte į režisieriaus Jono Vaitkaus sodybą prašytis priimamas studijuoti režisūros. Ar mokytojo ir mokinio ryšys tęsiasi iki šiol?
– J.Vaitkus tikrai yra mano mokytojas. Iš jo išmokau ir daug dirbti, ir tam tikrų darbo metodų. Kodėl J.Vaitkus pastatė tiek daug spektaklių? Yra tam tikri metodai, kaip tai padaryti. Va, tų metodų iš jo ir išmokau.
– Tai slapti metodai?
– Slapti. Ne, tai ne joga, ne meditacija – tai tam tikri darbo dalykai, kurie yra paslaptingi, šiek tiek metafiziniai.
– Mokytojas jums juos perteikė?
– Aš pats juos atspėjau. Bet prieš tai buvo ta kelionė. Tais metais pirmą kartą rinko režisierių kursą į Lietuvos konservatoriją. Ir priėmė tiktai nuo 25-erių, ir tiktai tuos, kurie jau turi praktikos. O man buvo 19 metų. Su draugu, kuris pažinojo J.Vaitkaus šeimą, tranzavome pas jį, ieškojome jo sodybos.
Suradome tik pavakare kažkur prie ežerų. J.Vaitkų radome beariantį žemę, jis mus pagirdė šulinio vandeniu. Psichologiškai J.Vaitkus yra stiprus žmogus ir mokantis provokuoti. Jis su mumis nekalbėjo.
Tai buvo išbandymas tyla. Tada jo žmona padarė valgyti. Valgėme tylėdami, jis nieko nesakė. Bet aš irgi nekalbėjau. Paskui pradėjome kalbėtis. Ant suoliuko – buvo vasara – mudu prakalbėjome visą naktį. Man reikėjo panaikinti tą taisyklę, tą barjerą, kad į režisūrą priimama nuo 25 metų. Dėl to pas jį ir važiavau.
– Jūsų kūryboje atsiveria kitos durys – į kiną. Nusprendėte kurti filmą, paremtą antikine graikų tragedija „Antigonė“. Tas filmas bus apie pabėgėlius?
– Ne apie pabėgėlius – tai greičiausiai bus filmas apie Lietuvos emigrantus. Filosofas Nerijus Milerius rašo labai įdomų scenarijų. Jeigu mums viskas pavyks, gali būti kažkas labai įdomaus.
– Kodėl sukate į kiną – ar tai sena jūsų svajonė?
– Taip. Atėjau į teatrą, nes maniau, kad tai – pakeliui į kiną. Ir įstrigau teatre 30-iai metų. Pagaliau bus galimybė daryti kiną.
