Apie tai kalbėjomės su Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktore Rolanda Lingiene.
– Kodėl būtent dabar susirūpinta dėl švino poveikio sveikatai?
– Švino keliama grėsme susirūpinta jau seniai.
Švinas yra pavojingas sveikatai sunkusis metalas, jis gali pažeisti visas organizmo sistemas. Ypač pavojingas švino poveikis vaikystėje – besivystančiam organizmui švino poveikis didžiausias. Jis pažeidžia nervų, kraujotakos, virškinimo, širdies ir kraujagyslių sistemas.
Švinui pažeidus nervų sistemą, susilpnėja raumenys, vystosi raumenų atrofija, paralyžius, pablogėja atmintis, regėjimas, protinis darbingumas.
PSO skelbia, kad dėl švino kasmet pasaulyje nustatoma net 600 tūkstančių naujų protinio vystymosi sutrikimo atvejų tarp vaikų. Dėl švino poveikio taip pat gali išsivystyti kurtumas, gali būti pažeisti inkstai, reprodukcinė sistema.
Švinas – natūraliai gamtoje egzistuojantis metalas, plačiai naudojamas įvairiose pramonės srityse, tačiau pastaruoju metu jo naudojimas labai apribotas, o kai kuriose srityse uždraustas būtent dėl pavojaus sveikatai.
– Kaip švino patenka į žmogaus organizmą?
– Į žmogaus organizmą švino daugiausia patenka pro kvėpavimo takus, įkvėpus išlydyto švino, jo turinčių dažų, rečiau pro burną – kai valgoma neplautomis rankomis ar vartojant maisto produktus, kurie buvo laikomi glazūruotuose induose.
Patekęs į organizmą švinas daugiausia kaupiasi kauluose, tačiau galima rasti ir kepenyse, kraujyje, seilėse, ir kitose biologinėse terpėse.
– Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, švinas yra uždraustas automobilių degaluose. Tad kas šiuo metu yra pagrindiniai švino šaltiniai mūsų aplinkoje, kur dar jis naudojamas ir kur jo būti negali?
– Iš tiesų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, naudojami bešviniai degalai.
Dar 1994 metais Jungtinių Tautų subalansuotos plėtros komisija aiškiai įvardijo švino, esančio automobilių degaluose, riziką sveikatai.
Tačiau tai nėra vienintelis švino šaltinis.
Švinas buvo naudojamas daugelyje kitų sričių: motorinių transporto priemonių akumuliatorių, dažų, lydmetalio, papuošalų, žaislų ir kitų produktų gamyboje.
Tad tarptautinės organizacijos ir išsivysčiusios valstybės ėmėsi daugybės švino mažinimo veiksmų įvairiose srityse: švinas išimamas iš maisto pakuočių gamybos, vandens tiekimo sistemų, siekiama švino nebenaudoti žaisluose, medžioklės šaudmenyse, ribojamas ir švino svarelių naudojimas žūklėje.
Taip pat daug dėmesio skiriama švino atliekų surinkimui ir perdirbimui.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą mūsų šalyje taip pat buvo prisiimti ir vykdomi atitinkami įsipareigojimai švino mažinimo srityje.
Taigi šiuo metu į Lietuvos rinką negali patekti nauji automobiliai, kurių dalyse yra švino. Švino negali būti ir naujoje elektros ir elektronikos įrangoje, automobilių degaluose, žaisluose, kosmetikos gaminiuose, bet kokiuose cheminiuose ir kituose gaminiuose, skirtuose plačiajai visuomenei.
Be to, taikomos ypač griežtos darbo su švinu saugos priemonės, privalomos atliekų su švinu surinkimo ir perdirbimo sąlygos ir normos.
– Vadinasi, daugelyje sričių švinas yra uždraustas. Ar jo vis dar pasitaiko mūsų kasdienio naudojimo daiktuose, aplinkoje, ko turėtume saugotis?
– Be abejo, yra kelios išimtys, kai švinas gali būti naudojamas dėl neturėjimo kuo jį pakeisti, pavyzdžiui, vargonuose, gaminant krištolą, ratų balansavimo svarelius.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šviną uždrausta naudoti plačiajai visuomenei skirtuose produktuose, tokiuose kaip dažai. Tačiau dažuose, kurie skirti profesionaliam naudojimui, švino gali būti.
Tad vaikų ugdymo įstaigų vadovai, taip pat tėvai, auginantys vaikus, turėtų būti budrūs rinkdamiesi profesionalias patalpų remonto paslaugas ir ruošdamiesi atnaujinti vaikų kambarį ar žaidimų aikštelę pirmenybę teikti švino neturintiems dažams.
Taip pat labai svarbu pasirūpinti vaikų žaidimui skirto smėlio kokybe – reikėtų naudoti tik iš patikimų tiekėjų įsigytą smėlį, kurio kokybė jam žinoma.
Reikėtų atsargiai naudoti ir senus indus, ypač molinius, kurių glazūroje gali būti švino.
Geriau tokių atsisakyti ir rinktis naujus patikimų gamintojų indus.
– Kokias matote galimybes, kaip dar būtų galima apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo švino? Kaip jūsų įstaiga prisideda prie šių priemonių?
– Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, galioja draudimai ir apribojimai, susiję su švino naudojimu. Pagrindiniai švino šaltiniai yra uždrausti ar apriboti, tačiau, kaip minėjau, vis dar išlieka sričių, kur gyventojai patys turi būti budrūs ir atsakingi.
Švinas, patekęs į aplinką, pavyzdžiui, netinkamai tvarkant švino atliekas, tokias kaip švino ir rūgšties akumuliatoriai, gali būti pavojingas sveikatai.
Todėl būtinas gyventojų sąmoningumas ir geranoriškumas, kad tokie produktai netaptų aplinkos taršos ir sveikatos rizikos šaltiniu.
Vilniaus visuomenės sveikatos centrui pavesta operatyviai reaguoti į grėsmes visuomenės sveikatai, kylančias dėl cheminės taršos. Tad iškilus pavojui dėl galimos dirvožemio taršos švinu pradėtume veiksmus, skirtus suvaldyti šį pavojų, pašalinti rizikos sveikatai šaltinį ir informuoti visuomenę apie pavojų sveikatai.
Net nesumosite, kuo jums, o ypač jūsų vaikams, gali būti pavojingas šalia stovintis žvejys, nuo ežero ar upės tiltelio įmerkęs meškerę į vandenį. Pavojingas, žinoma, ne jis, o žūklėje naudojami švino svareliai. Taip pat reikėtų būti budriems, kad švino turintys dažai nebūtų naudojami vaikų kambariams ir jų žaidimų aikštelėms dažyti. Namuose nenaudokite senų indų, ypač molinių, kurių glazūroje gali būti švino.
