Kodėl taip nutiko? Kaip reikėtų stabdyti šį epidemija jau virstantį reiškinį?
Apie vaikų mitybą kalbėjomės su viešosios įstaigos „Kretingos maistas“ direktore Alisa Norkuvienė, kurios įmonė maistą ruošia 226 mokykloms ir 24 darželiams.
– Ar mūsų vaikams iš tikrųjų gresia nutukimas? Jei taip, tai kokios priežastys lemia?
– Akivaizdu, kad nutukimu sergančių vaikų vis daugėja. Pažiūrėkite į Londono Karališkosios kolegijos ar Pasaulio sveikatos organizacijos išvadas – ten skelbiama, kad lietuviai yra labiausiai nutukę tarp posovietinių šalių.
Nors matau vis daugiau žmonių, kurie rūpinasi sveika mityba, to per mažai, nes vaikai patys tuo nesirūpina. Tai turime padaryti mes – suaugusieji.
Mano nuomone, didžiausia bėda yra mitybos kultūra. Pas mus jos beveik nėra: kiekvienas valgo taip, kaip jam atrodo geriausia, nors požiūrį į sveiką maistą reikia ugdyti nuo mažens.
O juk augančio organizmo reikalavimai yra visai kitokie. Pavyzdžiui, palyginti su suaugusiaisiais, vaikams reikia 5,5 karto daugiau geležies, 4 kartus daugiau kalcio, 3 kartus daugiau nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ir 7 kartus daugiau vitamino D vienam kilogramui kūno masės.
– O kuo maitinate vaikus valgyklose?
– Šiandien vaikams visada verdame sriubą ir ruošiame 3–4 patiekalus, kad būtų iš ko pasirinkti.
Nenaudojame skonį stiprinančių, priklausomybę sukeliančių priedų, ribojame cukraus ir druskos. Vaikams siūlome įvairių daržovių ir jų salotų, o vietoj deserto visada pridedame obuolį, bananą ar kitokį vaisių.
– Neseniai Lietuvoje kilo vadinamasis kalafiorų skandalas – žmonės piktinasi kylančiomis daržovių kainomis. Ar tai kaip nors paveiks mokyklose vaikų gaunamą maistą?
– Maisto produktų kainų svyravimai – jokia naujiena, ypač pavasarį. Su tiekėjais turime sudarę ilgalaikes sutartis, tad daržovės ir toliau keliaus į mokyklas.
Teikiame pirmenybę vietos žemdirbiams – bendradarbiaujame su lietuviškais ūkiais ir daržoves perkame tiesiai iš jų.
– Tačiau vaikai neretai skundžiasi, kad jiems valgyklose siūlomi patiekalai nepakankamai skanūs. Kodėl?
– Nuolat klausiame vaikų, kokį maistą jie norėtų gauti. Daugelį metų atsakymai tie patys: skrudintos bulvytės, čeburekai, beliašai, gruzdinti koldūnai, limonadas, netgi energiniai gėrimai ar kava.
Atsiprašau, tačiau taip maitinti vaikų negalime. Nors puikiai suvokiu, kad dėl mano įsitikinimų vaikai nepradeda mažiau geisti įvairiausių užkandžių. Tačiau tai – ne vaiko kova.
Būtų klaidinga tikėtis, kad vaikas ims ir sąmoningai garantuotą malonumą iškeis į tolimą naudą.
– Kaip būtų galima kovoti su tokiu vaikus tukinančiu maistu? Ar tai jau nebepakeičiama?
– Manau, kad padėtį tikrai galime pakeisti. Reikia pradėti nuo valgymo kultūros propagavimo. Pasaulyje yra ne viena organizacija, kovojanti dėl geresnio vaikų maitinimo, – mums reikia mokytis iš jų ir pritaikyti Lietuvoje.
Aš patirties semiuosi iš prancūziškos vaikų maitinimo sistemos. Vaikai valgo nustatytu metu, vos išalkę neužsikemša užkandžiais, valgoma prie bendro stalo, neskubant, mėgaujantis ir bendraujant, o maistas – kai yra tokių galimybių – perkamas iš vietos ūkių.
Juk sveikos gyvensenos ugdymas, pratinimasis prie subalansuotos mitybos – visos bendruomenės reikalas, suprantama, kad pavienių pastangų nėra gana.
Kovoti su nutukimo grėsme padeda ne tik geros kitų šalių praktikos, bet ir mūsų pačių technologiniai sprendimai.
Kartu su įmone „Eurofondas“ mokyklose diegiame elektroninę atsiskaitymo sistemą. Vaikai gauna korteles, į kurias tėvai perveda pinigus. Tomis kortelėmis galima atsiskaityti tik valgykloje, kurioje vaikas gauna visavertį maistą.
Tėvai elektroninėje sistemoje mato visus vaiko pirkinius, dienos ir savaitės valgiaraštį.
Galbūt tai nėra tobula priemonė, tačiau bent kol yra mokykloje, vaikas apsaugotas nuo menkaverčių užkandžių.
