Kalorijų, labai magiško matmens, skaičiavimas (be jų būdavo visai neaišku, kad torto gabalas – tai ne tas pats, kas vienas obuolys, o sardelė – tai ne agurkas) jau seniai nuėjo užmarštin. Joms vietą užleido nauji dietų ir subalansuotos mitybos pokemonai.
O ji – toji sveika ar subalansuota mityba – virto tokiu pačiu tauškalu kaip dvasinis tobulėjimas. Tai tokia pamokymų, kaip lieknėti ir gyventi, makalošė, kad jautresnių nervų vartotojas jos pasrėbęs ims žiaukčioti, kitas ir pasprings. Kokią gausybę viena kitai prieštaraujančių teorijų reikia praryti!
Šioje srityje žiniasklaida – labai objektyvi. Nes jei vienas naujienų portalas parašė, kad salotos lapas daro stebuklus norintiems sulieknėti, tai konkurenciniame stukteli griaunami mitai apie salotos lapo galias.
Tas pats ir su greipfrutais: vienoje sveikatos blevyzgų rubrikoje tai bus toksinus valantis vaisius, kitoje – juos kaupiantis. Vieną dieną skaitomumo rekordus surinks straipsnis apie būtinybę mėsą valgyti su daržovėmis, kitą dieną – apie nurodymus daržoves šlamšti prieš valgį. O trečią dieną – išvis jų atsisakyti.
Jei kartą aptikote naujieną, kad britų mokslininkai nustatė, jog žaliagalviai gyvena ilgiau ir mylisi dažniau nei lašinukų mėgėjai, tai netrukus, štai žiūrėk, atsiras mėsaėdžius paguodžiantys moksliniai tyrimai, papuošti antraščių „Nepatikėsite, ką daro mėsa“, „Vegetarams tai nepatiks“, „Mokslininkai nustatė, kas laukia mėsavalgių“.
Viena pasaka skelbia, kad norint išlaikyti dailias kūno formas, reikia ryte kuo daugiau prisikimšti, o likusią dienos dalį kentėti. Kita istorija liudyja, kad privalu užkandžiauti kuo dažniau – kas valandą ar dvi, kol žmogus taip pripras ir nebegalės gyventi kitaip, kad pradės dar labiau pūstis, o po to teks darytis skrandžio mažinimo operaciją.
Taisyklė, kaip virškinti šiuos teiginius, tokia: kurį pirmą perskaitysite, tuo ir reikia vadovautis. Iki kito naujo patarimo.
Na, o vietinių mitybos burtininkų, kaip jau akivaizdu, – daugiau nei tautinių balvonų, su žagrėmis, šakėmis, „Modern talking“ šlagerių plagiatais ir kiauromis kišenėmis besiveržiančių į Seimą grobti.
Vis mažiau žmonių, trokštančių sulieknėti, domina paprasčiausio saiko ir sporto galia. Jų emociškai nebetenkina kuklus dienos racionas su virtu kiaušiniu, grikiais, pomidoru, jogurtu ir tik trupučiu saldžios nuodėmės. Svarbiausia – įžeidžia ir erzina prievolė kasdien mankštintis.
Todėl nebepaklausios nuosaikios, klasika tapusios kūdinimosi programos, kurias ir be jokio specialaus išsilavinimo, tiesiog iš savo patirties galėtų nemokamai sudaryti kiekviena manekenė ar daili, prisižiūrinti mama.
Savo kūno tobulintojams reikia kažko ekstremalaus, kažko įmantraus, kas sukrėstų iš vidaus, sujaudintų. Todėl atkakliausi sveikos mitybos burtininkai sparčiai keičia išnaras ir prigalvoja vis naujų kvailysčių.
Jie žino stebuklingą taisyklę (ne veltui yra burtininkai): kuo laikinųjų gyvenimo pokyčių programa bus egzotiškesnė, mįslingesnė ir sudėtingesnė, tuo ji daugiau kainuos, o kuo daugiau kainuos, tuo žmogus ja labiau įtikės ir tuo nuoširdžiau save alins jos uoliai laikydamasis iki paskutinio sveikatos lašo.
Dietų ir sveikos gyvensenos atmainų įvairovė didelė, kiekvienam – pagal tikėjimą ir nukvakimo lygį. Viena elito dietologė maisto produktus suskirsčiusi pagal kraujo grupes ir už savo klientes geriau žino, kokių būtinųjų medžiagų jų organizamai esą netoleruoja.
Kita dietų užkalbėtoja nutukėliams sudarys vartojamų daržovių lentelę ir suskirstys ją į spalvas. Pavyzdžiui, raudonos turi būti valgomos pirmadieniais lyjant lietui, o žalios gali būti gerai pasisavinamos tik penktadieniais, bet kad neišpultų 13-oji.
Tą nelabą dieną tinkama skysčių dieta, kad galvai apsisukus, matytųsi velniukai ir kryžiukai. O štai sekmadienį, po pamaldų, tinkamesni geltoni vaisiai. Kodėl, tikslaus atsakymo nėra, bet taip reikia.
Kita svorio metimo ekstremalė gatava žmogui klizmą įstatyti, kad taip vargšelis apvalytų savo vidinį pasaulį. Kokia nors dvasingoji mitybos ekspertė pasiūlys ajurvedinį požiūrį į kūno apimtis, o jos konkurentė – veganinį lieknėjimo būdą.
Vyriausios Lietuvos raganos gali paaiškinti, kaip talijos, klubų bei krūtų dydžius reguliuoti atsižvelgiant į mėnulio fazes. O koks nors tarologas Leokadijus ar Leopoldas, vis prašaunantis savo pranašystėmis ir įžvalgomis į beribius tolius, išburs kortomis, kuris patiekalas storulėms, paskanintas jų pačių mėnesinių krauju, pritrauks santuoką su milijonieriumi, galėsiančiu apmokėti riebalų nusiurbimo operaciją ir anticeliulitinių masažų abonementą.
Maža to, greta sveikatos apsaugos sistemos nepripažinto liaudies misticizmo plinta įteisintas medicininis šarlatanizmas. Šiaip abiejų kategorijų specialistų patarimai savo dvasia labai panašūs ir galėtų lenktyniauti nesąmonių rungtyje.
Bet skirtumas tas, kad oficialiam medicininiam šarlatanizmui atstovauja diplomuoti, kvalifikuoti, visuomenės pasitikėjimą pelnę baltachalačiai, jau pradedantys daryti gėdą savo kolegoms. Tai reiškia, kad jie, priešingai nei ajurvedinių ar mėnulio dietų guru, – visada teisūs, bet klysti ir nusipezėti gali, nes jie, kaip patys save apgintų, – juk žmonės, ne dievai.
Gudriausi mitybos konsultantai supranta: svarbiausia – išsišokti paneigiant klasiką ir laiko patikrintas tiesas. Tai geras būdas pagarsinti savo vardą. O kokį poveikį žmonėms turės nauja viešai paskleista teorija, visai nesvarbu.
Pavyzdžiui, dar neseniai buvo žinoma, kad vaisiai ir daržovės, neapipurkštos nitratais, – sveika. Lietaus ir įšalo šalies gyventojams šviežių vaisių žvarbiuoju metų laiku trūksta nuo pat Vytauto Didžiojo laikų ar dar anksčiau, todėl jie visada pavydėjo šiltų kraštų žmonėms, kad anie raško sultingas gėrybes nuo medžių ir krūmų ištisus metus.
Tačiau, pasirodo, ir gerai, kad mums stinga vitaminų. Nuo šių metų rugpjūčio kenkia net alyviniai obuoliai iš močiutės sodžiaus, ką jau kalbėti apie importuotus mandarinus ir tuo labiau bananus. Anie juk pilni cukraus ir tukina! O arbūzas – tai visiška pražūtis, jame susikaupęs cukrus padeda didėti rinkėms prie šonų, viršsvoris – garantuotas. Daktaras pasakė – daktaras žino.
Dėl riešutų – dar įdomiau. Ne, ne tai, kad protingais besidedantys egzotinės mitybos sumanytojai pataria suvalgyti per dieną ne daugiau nei vieną riešutą, antraip gresia papildomi kilogramai. O kad randasi pavienių gydytojų, kurie sėmėsi žinių turbūt ateivių iš kosmoso seminaruose, nes skleidžia, jog vėžiui vystytis labiausiai padeda visai ne radiacija, visai ne mobiliųjų telefonų bangos, ne oro teršalai, ne suvartojami sintetiniai priedai, ne GMO, ne praryjama chemija, o riešutai.
Jei taip ir toliau, tai netrukus XXI amžiaus klastingų ir sunkių ligų kaltininkėmis virs ir lietuviškos mėlynės bei gervuogės. Agrastai tai patys savaime prisiprašė, o dėl kriaušių ir morkų iš kaimynės daržo ir taip viskas aišku.
Galiausiai, pagal novatoriškas sveikos gyvensenos tendencijas – nė nesvarbu, ar svoriui mesti, ar riebalams deginti, ar sveikatai alinti, ar sielai nuskaidrinti – nuo šiol salotos turi būti be daržovių, saldumynai – be cukraus, varškė – be pieno, šprotai – be žuvies, o alus – be mielių. Taip, kaip šiuolaikinis žmogus turi būti be proto.
O kai jis galutinai susipainios tarp kvapą gniaužiančių patarimų ir stebuklingų savęs tobulinimo versijų, saviguodai bus pasiūlyta kaip priekvaišei papūgai kartoti: „Kiekvienas turi savo tiesą“, „Kiekvienam – savo“, ir kitas panašias tolerancijos kupinas aptakybes.
