Visą gyvenimą kentėjusi nerimo ir depresijos priepuolius Sophie pagaliau atrado laimę mylimojo glėbyje. Vestuvių dieną ji jautėsi laimingiausia moteris pasaulyje. Deja, likimas ir vėl įkišo pagalį į ratus.
„Praėjus vos dvejiems mėnesiams po vestuvių, mano vyras pasakė, jog turi nuvažiuoti į miestą, nes turi reikalų. Pernelyg nesusimąsčiusi atsisveikinau. Tačiau, jis tą naktį negrįžo. Nemačiau jo ir kitą dieną. Ėmiau nerimauti, ar nebus kas negero nutikę, kai po poros dienų man paskambino mano vyras.
Jis prisipažino, kad tą dieną nusipirko vienkryptį bilietą į kitą JAV valstiją ir nežada sugrįžti. Teigė, kad pagaliau suprato, jog aš nebuvau jo išsvajota moteris, su kuria jis norėjo likti susituokęs.
Po šios žinios aš tris dienas nevalgiau, negėriau ir praktiškai nejudėjau iš vietos. Laiką leidau prie kompiuterio ieškodama „pigiausių“, „greičiausių“ ir „mažiausiai skausmingų“ būdų nusižudyti. Tai buvo žemiausia mano gyvenimo bedugnės vieta“, – prisiminė daug patyrusi moteris.
Laimei, nutiko kai kas ypatingo. Praėjus vos savaitei po to, kai ją paliko vyras, Sophie pribloškė naujiena – ji laukėsi. Tą akimirką visas jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Pamačiusi, jog nėštumo testas rodė teigiamą rezultatą, negalėjau patikėti. Buvau priblokšta, bet supratau, kad apie savižudybę negali būti nė kalbos. Manyje užsimezgė nauja gyvybė, kuri buvo nekalta dėl visko, kas man nutiko praeityje. Supratau, kad privalau atstatyti savyje stiprybę ir viltį, kurių buvau netekusi“, – prisipažino Sophie.
Nepaisant to, nėštumas buvo vienišiausias jos gyvenimo etapas. Nors šalia Sophie visą laiką buvo ją palaikančių asmenų, moteris vis tiek jautėsi viena. Todėl, pagimdžiusi dukrytę, ji nusprendė imtis pokyčių.
„Supratau, kad viskas priklauso tik nuo manęs. Po gimdymo nusprendžiau pradėti sportuoti bei sveikai maitintis ir tokių būdu išstumti iš savęs visus neigiamus jausmus ir depresiją. Pradėjau kelionę stipresnės savęs link.
Iš verkšlenės tapau užkariautoja. Pagaliau sugebėjau veidu atsisukti į problemas, nuo kurių visuomet bėgau ir įsitikinti, kad galiu jas įveikti“, – ryžtingai tvirtino jauna mama.
Pasikeitusi ir pasitikėjimo savimi įgijusi Sophie nusprendė savo pokyčiais įkvėpti ir kitus. Pasak jos, svarbiausia suvokti, kad nei vienas iš mūsų nesame auka, visai nesvarbu, su kokiais sunkumais teko susidurti. Ji teigė, kad nugalėtais tampa tik tie, kurie nori tokiais būti.
„Sutinku, yra žmonių, kurių gyvenimo istorijos yra sunkesnės nei manoji. Tačiau, nepaisant to, viltis vis tiek išlieka. Į priekį reikia žengti mažais žingsneliais į priekį, keistis po truputį kas dieną, o ne pasikeisti staiga.
Įmanoma pakilti iš pelenų, įmanoma atgaivinti sudaužytą širdį. Vis dėlto, nesvarbu, kiek tiesos turėtų šie žodžiai, jie nieko nereikš, jei kenčiantis asmuo neatras savyje noro keistis.
Fitnesas niekuomet nebuvo mano tikslas, tačiau tai buvo būdas išjudinti tuo metu apmirusį kūną ir sielą. Man tai suteikė energijos ir norą gyventi. Tvirtai tikiu, kad ne veltui sveika mityba bei sportas turi tiek šalininkų.
Juk šių principų laikosi ir tie, kurių pilvukai ne patys plokščiausi, tačiau jų šypsenos paprastai būna platesnės, nei tų, kurie save nuodija ne tik blogomis emocijomis, bet ir prastu maistu ar emocijomis.
Sportas man padėjo atrasti harmoniją, kurios troškau. Jis taip pat neleido mano dukteriai užaugti be motinos ir už tai aš esu iš tiesų dėkinga“, – graudinosi Sophie.
