Tarptautinių mokslininkų grupė ištyrė daugiau kaip 500 Vokietijos ir Šveicarijos piliečių, kurių amžius varijavo tarp 70 ir 103 metų. Į jų sąrašą nebuvo įtraukti tie, kurie buvo pagrindiniai anūkų globėjai. Studijoje dalyvavo tik tie asmenys, kurie jaunėliais rūpindavosi reguliariai, bet ne nuolat, o jų rezultatai buvo palyginti su tais, kurie anūkais nesirūpino visiškai.
Pusė tų, kurie reguliariai rūpinosi anūkais, po dešimties metų buvo vis dar gyvi. Kitoje grupėje per pirmuosius penkerius metus mirė kas antras, kuris anūkais nesirūpino. Tačiau pastebėta, kad ne vien giminystės ryšiai prailgino gyvenimo trukmę.
Pusė bevaikių kitu asmenimi besirūpinančių suaugusiųjų po septynerių metų nuo tyrimo pradžios buvo vis dar gyvi. Priešingai, tie, kurie nesirūpino niekuo, vidutiniškai gyveno tik apie 4 m. nuo tyrimo inicijavimo.
Vis dėlto, Makso Plancko Žmogaus vystymosi instituto Berlyne darbuotojas Ralphas Hertwigas patikino, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo.
„Pagalba kitam neturėtų būti laikoma panacėja ilgesniam gyvenimui. Žinoma, rūpinimasis kitais gali turėti teigiamą poveikį sveikatai, tačiau pernelyg didelis jaudinimasis gali sukelti stresą, nerimą, o tai smarkiai kenkia tiek fizinei, tiek psichologinei žmogaus būklei“, – priminė jis.