Štai pasakoja, kad Kaune gyvena tokia įdomi moteriškė. Ji nugyveno jau keturis savo vyrus, visi keturi ramiai sau po velėna dūdas pučia. Tad kiekvienąkart per Vėlines moteriškė važiuoja savo vyrų lankyti, ir jai visai ne bėda, kad visi keturi skirtingose kapinėse palaidoti. Moteriškė nusiperka vieną žvakę, nuvažiavusi padegina ją prie pirmojo vyro kapo, pasėdi, padūmauja, paskui sako: „Na, tau užteks“. Paskiau važiuoja pas antrąjį, tam truputį ilgiau padegina tą pačią žvakę, mat anas geresnis jai buvęs, bet ir tam sako, kad tau jau užteks. Ketvirtajam ugnelės kliūva tiek, kiek iš žvakės beliko.
Viskas šios istorijoj būtų lyg ir nieko, tiktai baisiai į galvą peršasi mintis, kad gal moteriškė už savo vyrus nuspręsdavo ir kiek kuriam gyventi jau užteks.
Kita istorija apie nenumirusįjį. Susirgo žmogelis baisiai, jau visus galus baigia atiduoti, daktarai jau smėlį ant akių pila, tuojaus kojom į priekį neš ir į grabą vers. Pakvietė jam kleboną, tas paskutinį patepimą patepė ir suvisam ant šios žemės atsisveikino, danguje pasimatyti pažadėjo.
Bet žmogelio keliai nežinomi – ėmė ir pradėjo po truputį sveikti. Po mėnesio jau ir atsisėdo, kojas ant žemės nuleido. Dūsauja, galvą pasikrapštė. Ir baisiai liūdnai pirmąsyk prabilo: „Jezau, jezau, kokia sarmata, kaip nepatogu prieš kleboną“.
Nuo to sykio pateptasis tik pakampiais nedrąsiai ir tevaikšto, į bažnyčią neina, kad tik klebonas ano nenumirusio nepamatytų.
Ir kas čia žino, dėl ko ansai tąsyk nenumirė? Gal, sakau, prieš numirimą jam davė sriūbtelt varpučių šaknų viralo? Ta yra galinga žolė, apėjusi visus laukus ir pievas. Šita dirvų piktžolė mėgsta stumdytis. Šaknimis galingomis. Valstiečiai tą negandą vadino šliaužiančiąja šaknimi, valkčiu, žindančiąja žole. Tikras galvos skausmas botanikams. O vienas toks akademikas Cicinas Nikolajus ilgai galvą kasė, ką su ta dirvų rykšte daryti. Ir sumąstė – po ilgų bandymų Cicinas išvedė kviečio ir varpučio hibridą. Jo sėti esą nereikia, pats pasisėja, yra derlingas ir galingas. Apie Ciciną senos čia žinios, iš 1984 m. vaikiškos knygutės. Kaip dabar yra su tais hibridais, nežinau, bet žinau tikrai – marš visi dabar į dirvas mauroti ir varpučių šaknų prisikasti. Dar ne vėlu, kasti galima iki pat Kalėdų, o per pačią ilgąją metų naktį idealu būtų, jei tik kaplį į įšalą eis įkirst.
Kita panašių metų knygutė pasakoja ilgiausias varpučių šaknų receptūras – varpučių duona, varpučių sriuba, varpučių gira ir kava, ir arbata, alus, ir net sirupas. Kas sugalvos tuo užsiimti, galėsiu tiksliai susakyti, čia nėr tiek vietos. Maistingumui varpučių šaknys prilygsta daržovėms, turi 76,6 procento krakmolo, 8,8 procento baltymų. Vokiečiai čepsėdami iš varpučių kepa duoną, dviem trečdaliais maišydami su kitais miltais. Vištas lesinti irgi galima, tik, kaip sakant, ūkiškiau būtų šerti kiaules.
O naujose knygose varputis tikrai išliaupsintas – tirpdo inkstų akmenis, stiprina organizmą, gydomos inkstų, kepenų bėdos, bronchitas, šlapimtakių, šlapimo pūslės uždegimai, geriant varpučių šaknų nuovirą net vyrų potencija palaikoma. Varpučiai veikia labai švelniai ir jokių šalutinių poveikių neturi. Viralą galima pasitaisyti taip – užpilti verdančiu vandeniu ir 3 minutes šildyti ant silpnos ugnies, tokį gerti po tris ar keturias stiklines per dieną. O akmenligei gydyti tiks varpučių alus – šakneles pavirinti su apyniais, paskiau pridėti reikia mielių. Kepenų cirozei gydyti varpučiai maišomi su takažolėmis ir dilgėlėmis.
Nieks tiksliai nenustatė, ko šunys ir katinai ėda varpučių žolę – ar kad savo šlapimo pūslei padėtų, ar kad virškinimą pagerintų. Štai mūsų šunelis sykį kaip koks vilkas ašaką įrijo – pašėlo aplink trobą lėkt, varpučio paėda, vymaudamas vėl ratą apie trobalę apskrido, vėl ėda, vėl skrenda. Reikalai greit susitvarkė.
Taigis tie, katrie kapinėse žvakę bedegindami pūslę atšalsit, tie, katrie akmenų turi daug į užančius prisikrovę, o ir visi kiti profilaktikai – lipkit į guminius batus ir dirvon su kapliais eikit.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnų k. Tel. 8 614 16798
