Vieni ilgaamžiai apdovanoti proto aštrumu ir energija, kiti jaučia senatvės naštą. Kaip atskirti, kada senstama natūraliai, o kada dėl kitų priežasčių, kai būtina rimta pagalba?

Zarasų ligoninės gydytojui geriatrui Dovydui Vitkui (33 m.) tenka konsultuoti ne tik vyresnio amžiaus pacientus, bet ir jų artimuosius, kurie dažnai neranda atsakymo, kodėl jų tėvai staiga prarado atmintį, nesugeba apsitvarkyti, nors dar neseniai puikiai mokėjo susidoroti su savo vienatve.

Daugiau nei prieš trejus metus į Zarasus dirbti atvykęs kaunietis medikas tikino, kad dėl senėjimo atsirandantys sveikatos sutrikimai vis labiau palies įvairių šalies regionų gyventojus.

„Senėjimo našta susijusi su demografiniais rodikliais. Zarasuose yra nuostabi gamta, nėra atmosferos užterštumo, bet tai – senstantis rajonas, nes jaunimas išvyksta studijuoti ir negrįžta, o tai reiškia, kad daugės vienišų vyresnio amžiaus ligotų žmonių“, – sakė D.Vitkus.

[[ge:lrytas:lrytas:35907780]]

Po studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete pasirinkęs geriatrijos rezidentūrą jaunas gydytojas džiaugėsi, kad su šeima atsidūrė Zarasuose. Tai buvo koronaviruso pandemijos metas, kai geriatrijos specialistams buvo sunku rasti darbą, o Zarasuose buvo planuojama įkurti geriatrijos dienos stacionarą.

Ši idėja D.Vitkų sužavėjo, nes tai buvo naujas pagalbos modelis, padedantis vyresnio amžiaus žmonėms išsaugoti savarankiškumą ir susigrąžinti gyvenimo kokybę.

[[ge:lrytas:lrytas:37004224]][[ge:lrytas:lrytas:37285538]][[ge:lrytas:lrytas:38314207]][[ge:lrytas:lrytas:38792842]]

– Ar senėjimas vyksta sparčiau gyvenant mažesniuose miestuose?

– Negalėčiau pasakyti, kad zasariškiai yra sveikesni nei Vilniaus gyventojai. Pacientai, kuriuos konsultuoju, kreipiasi pagalbos dėl įvairių sveikatos sutrikimų. Sveikų senolių ir nematau, nes jie pas mus neateina.

Atvėrę duris geriatrijos dienos stacionare galime sutikti aštuoniasdešimtmečių ir devyniasdešimtmečių, kurių ligos istorija beveik tuščia, nes mažai įrašų apie ligas, jie yra aktyvūs, atrodantys daug jauniau, bet ateina pasistiprinti, kad ir toliau galėtų gyventi savarankiškai.

Tokio dienos stacionaro tikslas – padėti pacientams išsaugoti sveikatą, kad nereikėtų slaugos.

– Ar senėjimas yra natūralus procesas, ar liga?

– Geriatrijos paslaugos yra taikomos žmonėms nuo šešiasdešimties metų. Bet tai nereiškia, kad tokio amžiaus prasideda senatviniai pakitimai.

Senėjimas gali būti natūralus, bet gali būti ir patologinis, kai būtinas išsamus paciento geriatrinis ištyrimas, pavyzdžiui, atliekama pažinimo funkcijų, depresijos patikra, atkreipiamas dėmesys į socialinę būklę, įvertinama eisena, pusiausvyra, mobilumas.

Yra atsižvelgiama, kaip žmogus sugeba susitvarkyti buityje, atlikti kasdienius darbus, kokia yra jo emocinė ir psichologinė būsena. Mūsų komandai priklauso ne tik gydytojas geriatras, bet ir slaugytoja, psichologas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, o reikalui esant ir kitų specialybių medikai.

– Ne paslaptis, kad daliai žmonių sveikatos būklė ilgainiui tik blogėja. Ar dirbant gydytoju geriatru būna kuo džiaugtis?

– Pasirinkau šią sritį, nes ilgai negalėjau apsispręsti, kokiu gydytoju galėčiau tapti. Nežinojau, ar labiau norėčiau gydyti širdį, plaučius, ar inkstus, ar būti nervų sistemos ligų specialistas. Man geriatrija pasirodė įdomi holistiniu požiūriu, kai siekiama gydyti ne vieną organą, o visą žmogų.

Esu įpratęs bendraudamas su pacientu išklausyti ir jo giminės istoriją. Būna ir taip, kad senyvo amžiaus pacientai nutyli ar slepia tokius dalykus, kurie jiems atrodo gėdingi, pavyzdžiui, šlapimo nelaikymą, nenori prisipažinti, kad pargriuvo eidami, nes yra sutrikusi judesių koordinacija.

Dienos stacionare, kuriame žmonės lankosi ne vieną dieną, galima kur kas dažniau išsiaiškinti, kokia yra sutrikimų priežastis, ir skirti tinkamą gydymą. Jei pavyksta stabilizuoti ligonio būklę, jau neblogai.

[[ge:lrytas:lrytas:38912371]]

– Jei vaikai negyvena kartu su tėvais, o bendrauja tik telefonu, dažnai jaučia kaltę, kad laiku nepastebėjo prasidėjusios demencijos. Kada galima įtarti, kad prasta atmintis yra daugiau nei išsiblaškymas?

– Seniems žmonėms demencija neatsiranda kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai ilgai besivystanti liga. Kita vertus, silpnaprotystė gali smarkiai progresuoti po insulto, kraujotakos galvos smegenyse sutrikimų, dėl įvairių infekcijų.

Būna atvejų, kai ilgai nesimatę su tėvais vaikai atvyksta jų aplankyti ir išsigąsta, kad būklė taip smarkiai pasikeitė. Priėmimo skyriuje atlikus įvairius tyrimus dažnai nerandama vienos priežasties, kuri paaiškintų, kodėl atmintis taip suprastėjo, bet įtarimai kyla dėl geriatrinių sindromų.

– Kuo pasižymi geriatriniai sindromai?

– Svarbi išsami tokių sindromų diagnostika. Tai gali būti ne tik demencija, depresija, bet ir mitybos nepakankamumas, šlapimo nelaikymas, raumenų silpnumas, senatvinis išsekimas. Atsižvelgiant į senėjimo proceso sukeltus pakitimus būtina koreguoti ir lėtinių ligų gydymą.

Kritiškumas, negatyvumas, užsisklendimas, vengimas bendrauti, gyvenimo džiaugsmo praradimas – tai nėra vien medicininės bėdos. Tai ženklai, kad žmogui kažkas atsitiko.

Kai senyvo amžiaus pacientas pakliūva į slaugos skyrių, artimieji būna sutrikę, kad prieš dieną jis dar vaikščiojo, o dabar negali net lovoje atsisėsti ar apsiversti ant šono.

Jie tiki, kad ligonis pasveiks. Bet kartais artimųjų lūkesčiai būna pernelyg dideli, nes gydytojai ne visus gali pastatyti ant kojų.

Kai kurie senyvo amžiaus pacientai būna taip išsekę, kad nebeturi jėgų pasveikti. Nors lašinami į veną vaistai gali šiek tiek padėti, ankstesnio funkcinio lygio neįmanoma sugrąžinti.

Tokie pacientai turi būti slaugomi, jiems taikomos profilaktinės priemonės, kad neatsirastų pragulų.

Senyvo amžiaus pacientams reikia kvalifikuotos pagalbos, vien artimųjų meilė nepadės.

– Kada reikia susirūpinti, kad gali būti demencija?

– Smegenų senėjimas yra natūralus dalykas.

Jei žmogus užmiršta vardus, pavardes, tam tikras sąvokas, nežino, kokia diena, tai gali būti išsiblaškymas.

Jei užmaršumas trukdo kasdienybėje – rengdamasis žmogus apsivelka drabužius išvirkščiai, negali užsitepti sumuštinio, nes užmiršta, kad iš pradžių ant duonos yra tepamas sviestas, o vėliau dedama dešra, nežino, kaip atsiliepti į skambantį telefoną, pasiklysta vietovėje, kurioje anksčiau gerai orientavosi, užėjęs į parduotuvę nežino, kaip surasti kelią namo, tai yra rimti signalai.

Artimieji taip pat gali pastebėti padidėjusį irzlumą, įtarumą, kitų supratimo trūkumą.

Jei dingsta drovumas, gėda, nelieka asmeninės higienos įpročių, artimieji turi sunerimti.

Geriatrijoje yra svarbios trys diagnozės, kurios prasideda raide D, ir jas būtina kuo anksčiau nustatyti. Tai – depresija, demencija ir delyras.

[[ge:lrytas:lrytas:38764733]]

– Kuo ypatingas yra delyras?

– Tai staiga prasidedantis smegenų veiklos sutrikimas. Žmogus gali būti sumišęs, klejoti, nežinoti, kur yra, koks paros metas, jis gali blaškytis, būti sujaudintas.

Delyras gali išsivystyti dėl sunkios ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimo ar kitokios infekcijos, o kartais jis prasideda atsidūrus naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, paėmę iš ligoninės senelį vaikai parsiveža namo, o naktį prabudęs jis nesiorientuoja, kur yra, ir pradeda blaškytis.

Tokie naktiniai sumišimai gali ir praeiti. Delyras ypatingas tuo, kad greit atsiranda ir greit praeina, o kai kada tai gali būti ir prasidedančios demencijos ženklas.

Į demenciją yra panaši ir psichikos liga depresija, kuri irgi būdinga senyvo amžiaus žmonėms. Dėl šios priežasties išgyvenamos sunkios emocijos, prisimenamos nemalonios patirtys, jaučiama kaltė.

Elgesys pasidaro lėtas, žmogus gali skųstis silpnumu, skausmais įvairiose kūno vietose.

Pablogėja ne tik nuotaika, bet ir siaurėja mąstymas, nyksta protiniai gebėjimai, atsiranda atminties, dėmesio sutrikimų.

Skiriant antidepresantus grįžta kognityviniai gebėjimai, o skiriant vaistus nuo demencijos dažnai galima stabilizuoti būklę, kad ji nepablogėtų, bet neįmanoma sugrąžinti tokios atminties ir protinių gebėjimų, kokie buvo anksčiau.

– Kaip įmanoma atitolinti demenciją?

– Demencija yra silpnaprotystė, tai nėra normalus senėjimo procesas, ji turi savybę lėtai progresuoti. Iš tikrųjų tai ligų grupė, kuriai priklauso Alzheimerio liga, sudaranti didžiąją dalį demencijos atvejų.

Taip pat gali būti kraujagyslinė demencija dėl insulto ar smegenų kraujotakos sutrikimų.

Jaunesniame amžiuje dažnesnė yra vadinamoji frontotemporalinė demencija, pasireiškianti elgesio pokyčiais, kai žmogus pasidaro sunkiai nuspėjamas, tarsi pasikeičia jo asmenybė.

Yra daug patarimų, kaip išsaugoti protinius gebėjimus, bet nėra vienos auksinės taisyklės.

Svarbu imtis kokios nors veiklos, kuri duoda smegenims darbo, pavyzdžiui, planuoti naują maršrutą, kaip nuvykti į parduotuvę, mokytis užsienio kalbos, spręsti kryžiažodžius.

Puiku, jei sulaukę pensijos žmonės džiaugiasi, kad pagaliau galės įgyvendinti svajonę, ir leidžiasi į tolimus kraštus, pradeda mokytis šokti tango ar lankyti baseiną, daugiau dėmesio skiria savo pomėgiams.

Fizinis aktyvumas gerina kraujotaką, smegenys gauna daugiau deguonies ir maisto medžiagų, taip pat skatina naujų nervinių jungčių susidarymą. Judėjimas reguliuoja kraujospūdį, cholesterolį, cukraus kiekį kraujyje, o tai mažina mikroinsultų pavojų.

[[ge:lrytas:lrytas:38912385]]

Jei jaunystėje žmogus buvo smalsus, yra didelė tikimybė, kad ir sulaukęs pensijos ieškos nuotykių, stengsis išbandyti tai, ko niekada nedarė.

Kokį intelektualinį bagažą žmogus sukaupė, tuo naudosis ir senatvėje.

Bet jei žmogus labiau rūpinosi buitiniais dalykais, mėgo žiūrėti televizijos serialus, išėjęs į pensiją jis ir toliau taip elgsis, nesvarbu, kad vaikai padovanos jam kelionę į kokią nors tolimą šalį, – jam tai bus tik vargas.

Kita vertus, gebėjimas išsaugoti kritinį protą neretai rodo sveikumą.

Manau, ilgaamžiai ilgai gyvena ne dėl medicinos, o dėl tų veiksnių, kurie stabdo senėjimą. Tokie veiksniai yra žinomi, nes atlikta daug klinikinių studijų, – tai racionali mityba, saikingos maisto porcijos vengiant nutukimo, reguliarus fizinis krūvis, įprotis lavinti protą, nes jį galima prarasti, geras miegas, socialiniai ryšiai, streso vengimas, pomėgių ugdymas, nes tai suteikia malonumą.

Apie senatvę reikia rimtai susimąstyti gerokai anksčiau, stengtis daryti viską, kas garantuoja ilgą sveiko gyvenimo trukmę be ligų. Senti nesilpstant ir gyventi be ligų jau įmanoma.

Išsiblaškymas ar demencija? Gydytojas geriatras įvardijo esminį skirtumą: „Tai yra rimti signalai“