Atvykome šeštadienį apie pietus. Naujutėlaičiame, dar dažais kvepiančiame viešbutyje gavome dvivietį kambarį 11 aukšte. Vos tik pravėrus duris akys krypsta į didžiulį panoraminį langą su durimis į balkoną. O jas pravėręs išvysti milijono vertą vaizdą – žalia žalia, Nemuno vingis, Meilės sala, pušų viršūnės ir tolimoje besikeičiantys „Lynų kelio“ vagonėliai. Dar Nemune plaukiojanti gulbė, švarus pušyno oras ir visiška ramybė. Net sunku patikėti, kad toks nuostabus gamtos vaizdas gali būti Lietuvoje, kai žvilgsnis krypsta iš 11 aukšto.
Kambarys erdvus ir jaukus, viskas nauja, vieną kambario sieną puošia kalnų vaizdai, ant kitos – didžiulis televizorius. Didelė ir labai gero minkštumo lova, įvairus apšvietimas, reguliuojama kambario temperatūra. Šaldytuve – keli buteliukai gėrimų.
Susiję straipsniai
Pasidėjome lagaminus ir nieko nelaukdami patraukėme į „Snow Arena“. Atvirai sakant, labai dvejojau dėl slidinėjimo, nes ant slidžių stovėjau vos du kartus ir tai buvo prieš dešimtmetį.
Pirmą kartą, nors ir turėjome trenerio pamoką, neišlipome iš varlinuko. Antrą kartą įsidrąsinau užlipti ant didžiojo kalno, bet tik dėl besišypsančios fortūnos nepatyriau traumų, nes valdyti slidžių taip ir nemokėjau. Tad šį kartą vykau dėl savo vyro, kuris, užsikrėtęs slidinėjimu, jau ir Alpes išbandęs, vis kalbino mane pabandyti dar kartą.
Ir ką sau manote – įėjau į varlinuką ir nors verk – supratau, kad nieko nemoku. Vyras sau slidinėja nuo didžiojo kalno, o aš viena visame varlinuke jaučiausi tokia netikša, kad tikrai vos neapsiašarojau. Jau net planą B pradėjau galvoje regzti – gal eiti kokio masažo, kol vyras išsislidinės?
Ir štai vyras atšliuožia šypsodamasis ir sako: „Užsakiau tau trenerį Marių, turėsi valandos pamoką su juo.“ Laimė, kad jis rado laiko tarp jau rezervuotų pamokų. Supratau, kad planas B neišdegs, vyro atkaklumas motyvavo mane.
Treneris Marius, pasirodo, turi kažkokių stebuklingų galių – kantrus, dėmesingas, rūpestingas, per tą valandą išmokė mane ne tik tvirtai stovėti ant slidžių, bet ir kuo puikiausiai leistis nuo didžiojo kalno – kaip stabdyti, kaip posūkius daryti, parodė, ką darau ne taip, ir išaiškino, ką daryti, kad pavyktų. Negalėjau patikėti, kad pagaliau suprantu, ką darau, tikrai moku slidinėti, negriuvinėju. Ir tada pajutau, kad slidinėti tikrai smagu. Net užsikabliavau! Praleidome arenoje gal kokias keturias ar penkias valandas, kol pradėjo darytis šalta ir pajutome fizinį nuovargį. Nepatikėsite, kokios šypsenos puošė mūsų abiejų veidus išeinant iš arenos!
Rezgėme planus, kada vėl čia sugrįžti, kad nauji įgūdžiai nepasimirštų.
Grįžome į viešbutį tik pasikeisti krepšių ir iškart ėjome link visai šalia arenos ir viešbučio esančio „Lynų kelio“ – užsisakius šį paslaugų paketą net ir nusileidimas virš pušų keliaujančiais vagonėliais yra įskaičiuotas. Kelios minutės egzotikos – stebėti nuostabius Druskininkų miškus iš paukščio skrydžio. Nusileidome visai prie Vandens parko. Kas gali būti geriau nei pašalus „Snow Arena“ sušilti pirtyse ir baseinuose?
Šeštadienio vakarą pirčių zonoje buvo tikrai nemažai žmonių, bet ir pirčių yra daugybė, tad grūstis nereikėjo – vaikščiojome po jas išmėgindami vis kitą. Matėme žmones, ant veido besitepančius grožio kaukes, kiti grūdinosi lauko baseinuose ir sūkurinėse voniose.
Čia pat yra ir keletas barų, kur galima atsigaivinti šaltu gėrimu, kokteiliu. O su taurėmis galima įsitaisyti šiltose sūkurinėse voniose, jaukiuose krėsluose. Čia praleidome dar porą valandų – sušilome, atsipalaidavome – ir galiausiai tuo pačiu „Lynų keliu“ jau pritemus pakilome į viršų, šalia savo viešbučio.
Pavalgę vakarienę kritome nuvargę, bet pilni gerų emocijų, ir taip greitai atsijungėme, kad jei ne rytinis namiškių skambutis 9 valandą, būtume pramiegoję pusryčius. Jie tiekiami iki 11 val., taip pat įskaičiuoti į šį paslaugų paketą. O pusryčių pasirinkimas – didelis, kaip geriausiuose viešbučiuose, maistas šviežias ir skanus.
Labai patogu, kad registruodamasis į viešbutį gauni apyrankę, – ja atrakini savo kambarį, eini į „Snow Arena“, keliauji „Lynų keliu“, be jokių eilių patenki į Vandens parką.
Grįžome namo tokie pilni įspūdžių ir įvairios patirties, tarsi ne po savaitgalio, o po geros savaitės atostogų. Ir nusprendėme, kad Druskininkuose galima susiorganizuoti puikias atostogas, šalia slidinėjimo ir vandens pramogų įtraukiant sveikatinimo paslaugas, pasivažinėjimą dviračių takeliais, pasivaikščiojimą grožintis pušynais ar fontanu Druskonio ežere, dar aplankant kokį klasikinės muzikos koncertą ar tą patį M.K.Čiurlionio muziejų.