Širdies ir kraujagyslių ligos jaunėja: kardiologė paaiškino, ką su tuo turi bendro nutukimas

Kodėl širdies ligos jaunėja, kaip nutukimas tampa jų pradžia ir nuo ko pradėti siekiant sumažinti riziką dar iki rimtų pasekmių, pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja kardiologė Jurgita Plisienė.

„Iš tiesų, tai pastebime – širdies ir kraujagyslių ligos jaunėja. Vis dažniau pas mus patenka jauni žmonės po gaivinimo, po infarkto ar kitų labai sunkių būklių, ir baisiausia turbūt tada, kai širdies ligos pasireiškia staigia mirtimi. Tai tikrai nebėra vien vyresnio amžiaus žmonių problema“, – sako J. Plisienė.

Pasak gydytojos, širdies ir kraujagyslių ligų jaunėjimą lemia ne vienas konkretus veiksnys, o visas jų derinys. Reikšmės turi ir gyvenimo būdas, ir klasikiniai rizikos veiksniai, tarp kurių – nutukimas, nuo kurio dažnai prasideda visa virtinė kitų sutrikimų, savo ruožtu darančių didelės įtakos ir širdies bei kraujagyslių ligoms.

Anot J. Plisienės, jaunesniame amžiuje vis dar gajus įsitikinimas, kad rimtos ligos gresia kažkam kitam ir kada nors vėliau. Būtent todėl prevencija turėtų prasidėti ne tada, kai žmogus jau atsiduria ligoninėje, o gerokai anksčiau. Kiekvienam žmogui svarbu bent kartą per metus pasimatuoti kraujospūdį, žinoti savo cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, įsivertinti kūno masės indeksą, atkreipti dėmesį į rūkymą, fizinį aktyvumą ir miegą.

„Viskas prasideda nuo paties žmogaus. Jis turi žinoti savo pagrindinius rodiklius, suprasti ką reiškia sveika gyvensena ir siekti kiek įmanoma arčiau tų tikslų. Gydytojai gali patarti, gali gydyti, kai liga jau atsiranda, bet geriausias variantas yra neleisti jai išsivystyti“, – pabrėžia kardiologė.

Lietuvoje veikia širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa skirta 40–60 metų žmonėms: šeimos gydytojas įvertina jų rizikos veiksnius, prireikus sudaro individualų prevencijos planą, o jei rizika labai didelė – siunčia išsamesniam ištyrimui ir gydymui. Nutukimas pripažintas vienu iš rizikos veiksnių širdies ir kraujagyslių ligų vystymuisi, taip pat didina infarkto ir insulto bei širdies nepakankamumo riziką.

Kaip aiškina J. Plisienė, ypač pavojingas yra pilvinis, dar vadinamas visceraliniu, nutukimas, kai riebalinis audinys kaupiasi ne tik po oda, bet ir aplink vidaus organus. Toks riebalinis audinys yra metaboliškai aktyvus, todėl organizme skatina lėtinį uždegimą, blogina cholesterolio ir gliukozės apykaitą, didina insulino rezistencijos riziką ir sudaro palankias sąlygas aterosklerozei progresuoti.

Pasak gydytojos, didžiausia problema ta, kad nutukimo keliama rizika dažnai ilgą laiką lieka beveik nepastebėta. Kitaip nei ūmus skausmas ar staiga pablogėjusi savijauta, padidėjęs cholesterolis, kraujospūdis ar kūno svoris ilgai gali nesukelti jokių ryškių kūno pojūčių.

„Kol neskauda, tol atrodo, kad tai nėra liga. Lygiai taip pat yra ir su cholesteroliu – jo neskauda, todėl žmogus mano, kad galima nekreipti dėmesio. Tas pats ir su kraujospūdžiu, ir su nutukimu. Pas mus vis dar gaji paradigma, kad tai labiau estetinis klausimas, nors iš tiesų problema yra ne išvaizda, o ateityje besivystančios ligos“, – sako J. Plisienė.

Pirmiausia, pasak gydytojos, reikėtų įsivertinti savo situaciją ir, esant nukrypimams, imtis veiksmų. Vienas paprasčiausių pradinių orientyrų yra kūno masės indeksas (KMI): mažesnis nei 25 laikomas normaliu, 25–29,9 rodo antsvorį, kuris siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o 30 ir daugiau reiškia nutukimą – būklę, kuri didina ir sergamumo, ir mirtingumo nuo šių ligų tikimybę. Savo KMI galima lengvai pasitikrinti savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt.

Įvertinus situaciją, kitas žingsnis paprastai būna gyvenimo būdo korekcija. Tačiau, kaip pabrėžia gydytoja, čia dažnai suklystama tikintis greito rezultato.

„Jeigu pasakysime žmogui laikytis dietos, dažniausiai tai bus laikina, nes organizmas „adaptuojasi“ prie sumažinto kalorijų kiekio – mažina energijos poreikį ir padidina apetitą, kad būtų suvartojama daugiau kalorijų. Dažniausiai po kiek laiko svoris vėl padidėja. Visada geriau išmokyti teisingų mitybos ir gyvensenos principų, kurių būtų galima laikytis visą gyvenimą, o ne trumpam“, – sako J. Plisienė.

Anot jos, palankiausia yra Viduržemio jūros regiono mityba – daug daržovių, pakankamas baltymų kiekis, mažiau pridėtinio cukraus ir hidrintų riebalų. Svarbus ir fizinis aktyvumas, tačiau jis nebūtinai turi būti intensyvus – suaugusiesiems rekomenduojama bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę.

„Širdžiai labiausiai patinka fizinis aktyvumas. Bet nereikia galvoti, kad visi turi pradėti bėgti maratonus. Kartais pradžia gali būti tiesiog pasivaikščiojimas, daugiau judėjimo kasdienybėje ar tokia veikla, kuri žmogui yra priimtina ir maloni“, – pažymi gydytoja.

Vis dėlto ne visais atvejais vien gyvenimo būdo pokyčių pakanka. J. Plisienės teigimu, kai žmogus iš tiesų keičia įpročius, tačiau svoris nemažėja, o ypač kai jau kalbame apie nutukimą ir su juo susijusią širdies bei kraujagyslių ligų riziką, gali būti skiriamas medikamentinis gydymas – pavyzdžiui, GLP-1 receptorių agonistų klasės vaistai, tarp jų – semagliutidas. Šis vaistas Europos kardiologų draugijos rekomendacijose minimas kaip viena iš gydymo galimybių pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Tokį Europos kardiologų pasirinkimą lėmė SELECT klinikinis tyrimas, kuris parodė, kad 45 metų ir vyresniems pacientams, jau turintiems širdies ir kraujagyslių ligų bei antsvorį ar nutukimą, bet nesergantiems diabetu, semagliutidas 20 proc. sumažino mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nemirtino infarkto ir nemirtino insulto riziką. Be to, sukaupta daugiau nei 23 milijonų pacientų gydymo patirtis, o vaistai šioje terapinėje grupėje klinikinėje praktikoje naudojami jau daugiau nei du dešimtmečius.

„Kai gyvenimo būdo pokyčiai išbandyti, bet svorio vis tiek nepavyksta sumažinti, labai gerai, kad šiandien jau turime ir medikamentinio gydymo galimybių, padedančių sumažinti svorį bei mažinančių kitų širdies bei kraujagyslių ligų riziką. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad vaistai turi aiškias indikacijas. Be to, jei žmogus vartoja vaistus, tai dar nereiškia, kad jam daugiau nieko nereikia daryti – vaistas yra pagalba, bet jis neatleidžia nuo atsakomybės rūpintis savo sveikata“, – sako J. Plisienė.