Tyrimai geri, o savijauta – ne: gydytoja paaiškina, ką kūnas iš tiesų bando pasakyti

Kaip teigia Lietuvos mokslininkų įkurtos „Virtualios gyvensenos studijos“ ekspertė, bioreguliacinės medicinos gydytoja, natūropatė Edita Jaskelevičienė, tokie atvejai dabar itin dažni, nes skubančiame pasaulyje gydome simptomus, o ne priežastis, ir pateikia dažniausius nusiskundimus bei jų sprendimo būdus.

„Mūsų kūnas nemoka kalbėti, todėl apie negalavimus jis išduoda įvairiais simptomais – traškesiu, maudimu ar skausmu. Ką mes tada darome? Šiuos pojūčius ignoruojame, kol labai neskauda, o kai suskausta, išgeriame vaistų nuo skausmo. Pasekmė užgesinama, o kaip su priežastimi – mūsų psichika, kuri šiuos skausmus per organus ir sukelia? Sąsajos tarp psichinės įtampos ir fizinių simptomų yra ne kažkokia naujamadiška idėja, nes psichosomatika, kaip medicinos sritis, jau seniai nagrinėja, kaip emocijos ir psichologinė įtampa veikia organizmą. Įdomu tai, kad fiziniai simptomai dažniausiai pasireiškia tose sistemose, kurių žmogus nevaldo valingai – širdies, kraujagyslių ir virškinimo, būtent dėl to streso metu pirmiausia ir „prabyla“ skrandis ar širdis, o ne, tarkime, ranka“, – pasakoja daugiau nei 35 metus pacientus konsultuojanti gydytoja natūropatė, endobiogenikos specialistė E. Jaskelevičienė.

Mokslininkai tai jau yra ne kartą patvirtinę. Vienas garsiausių pastarųjų metų tyrimų – suomių neuromokslininkų 2014 m. mokslo leidinyje „PNAS“ paskelbtas darbas, kuris 2020 m. buvo pakartotas su beveik 4 tūkst. žmonių iš 101 šalies, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Tyrėjai nustatė, kad skirtingas emocijas jaučiame skirtingose kūno vietose, ir net sudarė savotišką kūno žemėlapį: nerimą žmonės jaučia kaip įtampą krūtinėje, baimę – kaip spaudimą skrandyje, o įsimylėjimą – kaip šilumą, plintančią po visą kūną. Įdomu tai, kad šie pojūčių „žemėlapiai“ buvo iš esmės vienodi skirtingose kultūrose, o tai rodo, kad emocijų ir jas atitinkančių kūno pojūčių pagrindas yra biologinis, ne įsivaizduotas.

Anot E. Jaskelevičienės, problema ta, kad šiuolaikinis gyvenimo tempas įvairių psichosomatinių skausmų procesą paspartino, todėl kūnas vis dažniau signalizuoja, kad reikia pagalbos, bet į rutiną įsisukęs žmogus tų signalų nebegirdi.

„Visada visi organai „kalba“: sąnariai apie įsisenėjusią problemą praneša traškesiu, juosmuo – maudimu, galva – skausmu, sprandas – sunkumu, skrandis – maudimu, bet mes negirdime ir toliau visur lekiame, skubame.

Tačiau pagrindinė problema ir yra, kad mūsų gyvenimo tempas per greitas, todėl nebegirdime savo kūno, o uždelsti simptomai virsta diagnozėmis. Kai organizmas nuolat patiria stresą, kūnas „dėvisi“, nes kaupiantis įtampai, streso hormonai sutrinka ir sukelia savotišką domino efektą – viena po kitos ima šlubuoti tarpusavyje susijusios kūno sistemos. Tai siejama su nusilpusiu imunitetu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei medžiagų apykaitos sutrikimais, todėl užčiuopti pradinę priežastį ypač svarbu kuo anksčiau.

Į tokį ratą dabar įsisukusi didelė dalis visuomenės, tad stebint tokią situaciją, ir gimė Lietuvos mokslininkų inicijuota „Virtuali gyvensenos studija“ – pirmoji tokio pobūdžio platforma Lietuvoje, kur kartu su įvairių sričių kolegomis bei mokslininkais teikiame individualizuotą pagalbą šiuolaikinio gyvenimo ritmo nuvargintiems žmonėms gyvensenos kontekste.

Iš savo ilgametės praktikos galiu net įvardinti dažniausius nusiskundimus – tai nuolatinis skrandžio skausmas, net po ilgo miego nepraeinantis nuovargis ir galvos bei nugaros skausmai be priežasties“, – negalavimus vardija gydytoja ir pateikia keletą pavyzdžių, kaip su jais kovoti.

Viena iš šio laikmečio rykščių bioreguliacinės medicinos ekspertė įvardija virškinimo bėdas, nes labai dažnai tai neturi nieko bendro su gastroenterologine diagnoze, o yra tik susikaupusių problemų atspindys. Kitaip tariant, virškinimo bėdos dažnai prasideda tada, kai gyvenime atsiranda situacija, kurios žmogus nebepajėgia „suvirškinti“ – ar tai būtų komplikuoti santykiai, ar problemos darbe, psichosomatika tai paverčia skrandžio skausmais.

„Šis ryšys turi aiškų fiziologinį pagrindą. Patyrus stresą, organizmas aktyvuoja evoliucinę „kovok arba bėk“ reakciją, todėl kraujotaka iš virškinimo organų nukreipiama į širdį ir raumenis, nes pavojaus akimirką virškinimas tampa antraeilis. Kai pavojus tikras, tai naudinga, tačiau dauguma žmonių tokių „pavojų“ yra prikaupę nemažai – nesibaigiantys darbai, rūpesčiai šeimoje, nepavejamas gyvenimo tempas ar laukiantys svarbūs pokalbiai, todėl virškinimo sistema lieka įstrigusi nuolatinės įtampos būsenoje. Turbūt, visi žinome „mazgą skrandyje“ arba „drugelius pilve“ prieš svarbų gyvenimo įvykį? Tai ne metafora, o tiesioginis streso signalas, perduodamas žarnynui“, – aiškina bioreguliacinės medicinos gydytoja.

Jeigu nuolatos kankina skrandžio ar žarnyno skausmai, o specialistai priežasčių neranda, E. Jaskelevičienė pataria galvoti apie priežastis. Ypač naudinga atkreipti dėmesį, ar simptomai sustiprėja konkrečiose situacijose – prieš susitikimą su tam tikrais žmonėmis ar įtemptu laikotarpiu darbe, nes tai dažnai parodo tikrąjį skausmo šaltinį. Jeigu konkrečios situacijos nepavyksta užfiksuoti, verta sąžiningai savęs paklausti – kas šiuo metu mano gyvenime „nevirškinama“, ir savarankiškai ar su psichologu išspręsti šią įsisenėjusią problemą.

„Kol ieškoma gilesnės priežasties, virškinimui galima padėti ir paprastomis kasdienėmis priemonėmis, nes daug ką lemia, kaip valgome – juk tikėtina, kad dažniausiai paskubomis. Savo pacientams visada patariu prieš valgį keletą kartų giliai įkvėpti, valgyti ramiai, neskubant ir ne prie kompiuterio ar telefono, be to, laikytis reguliaraus valgymo rutinos, nes tai stabilizuoja žarnyno ir smegenų „bendravimą“ – kai ateina laikas valgyti, abu yra šiam procesui pasiruošę.

Nervų sistemai nuraminti veiksmingas ir lėtas kvėpavimas, kai iškvėpimas ilgesnis už įkvėpimą, pavyzdžiui, įkvėpti per keturias sekundes, o iškvėpti per šešias. Toks kvėpavimas suaktyvina klajoklį nervą, kuris organizmui siunčia „esi saugus“ signalą ir padeda kūną perjungti iš „kovok arba bėk“ į „ilsėkis ir virškink“ būseną. Taip pat padeda ir trumpas pasivaikščiojimas po valgio bei pakankamas miegas, nes tai yra viena galingiausių žarnyną tausojančių priemonių“, – patarimus, kaip nuraminti virškinimo sistemą, dalija E. Jaskelevičienė.

Gydytoja pateikia ir visai netikėtą, bet moksliškai pagrįstą būdą nuraminti skrandžio skausmus – niūniavimą. Pasak jos, niūniuojant virpa balso klostės, o šis virpesys stimuliuoja klajoklį nervą – tą patį, kuris perjungia organizmą iš „kovok arba bėk“ į „ilsėkis ir virškink“ būseną. Tyrimai rodo, kad niūniavimas mažina stresą ir lėtina širdies ritmą, tad kelios minutės mėgstamos melodijos po įtemptos dienos gali būti kur kas naudingesnės, nei atrodo.

Kitas dažnas šiuolaikinių žmonių palydovas, kurį įvardija gydytoja – lėtinis nuovargis, kuris nepraeina net po ilgo miego savaitgalį, ir kurį dažnai lydi spaudimas krūtinės srityje, „gumulas gerklėje“ ir oro trūkumo jausmas. Gydytoja natūropatė E. Jaskelevičienė šiuo klausimu griežta – tai ydingo rato, į kurį patys save nepastebimai įsukame, pasekmė.

„Bėgame visą dieną ir gyvename įtampoje, kad spėtume padaryti tai, ką patys priplanavome – net vakare, atsigulę į lovą, mintyse vis dar dėliojame rytojaus planus. Reiškia, organizme tiesiog sproginėja kortizolis ir adrenalinas, todėl sunkiai užmiegame ir, net užmigę, pabundame nepailsėję. Kitą dieną viskas kartojasi iš naujo, ir, kadangi esame nepailsėję, planus įgyvendinti sunkiau, todėl prieš miegą dar save dėl to papildomai „pagraužiame“, kad tik tas bendras nuovargis nedingtų. Kūnas lieka „budėjimo“ būsenoje net naktį, todėl miegas tampa paviršutiniškas ir neatstato jėgų, ir ryte į žiurkių lenktynes skubame nepailsėję. Koks dažniausias sprendimas? Saujomis geriami brangūs maisto papildai, visi įmanomi jau madingais tapę tyrimai ir sau keliami nauji iššūkiai, tačiau, deja, tai retai sustabdo ydingą ratą“, – įprastą gyvenimo scenarijų, neretai pasibaigiantį perdegimu ir lėtiniu nuovargiu, apibūdina gydytoja.

Vis dėlto, sau padėti galima. Kaip pastebi bioreguliacinės medicinos gydytoja, streso ir kortizolio tyrimai rodo, kad svarbiausia – išmokyti kūną vakare „nusiraminti“. Visiems jau žinoma, kad bent valandą prieš miegą reikia atsitraukti nuo ekranų, nes mėlyna jų šviesa slopina miego hormono melatonino gamybą ir kelia kortizolį – vietoje aktyvaus naršymo reikėtų paskaityti, pasiklausyti muzikos, pabūti ramioje aplinkoje.

„Padeda ir nusistovėjęs miego ritmas – gultis ir keltis panašiu metu, net savaitgaliais. Rytojaus planus, kurie naktį „sukasi“ galvoje, naudinga surašyti popieriuje dar prieš gulant – tada smegenims nebereikia būdrauti juos permąstant. Dieną verta saikingai pajudėti, nes reguliarus, vidutinio intensyvumo judėjimas gerina nervų sistemos atsparumą stresui, tačiau reikėtų vengti itin intensyvaus krūvio vakare, nes jis dar labiau pakelia kortizolį. Verta atkreipti dėmesį ir į kofeiną – net vienas stiprus rytinės kavos puodelis kelia kortizolį, o po pietų išgerta kava daugeliui trukdo užmigti.

Vienas paprasčiausių, bet netikėčiausių triukų – du kiviai likus valandai iki miego. Skamba per gerai, kad būtų tiesa, tačiau Taipėjaus medicinos universiteto tyrime žmonės, mėnesį valgę po du kivius prieš miegą, ėmė greičiau užmigti ir rečiau prabusdavo naktį – manoma, kad taip veikia kiviuose esantis melatoninas ir serotoninas. Tyrimo imtis kol kas nedidelė, todėl tai ne stebuklingas vaistas, bet išbandyti tikrai verta.

Tačiau, jeigu nuovargis trunka mėnesių mėnesius, o tyrimai geri, tai jau ženklas, kad jis savaime nepraeis – verta ieškoti tikrosios priežasties, geriausia kartu su specialistu, kuris pažvelgtų į gyvenseną kaip į visumą, o ne gydytų vien nuovargio simptomus“, – pataria natūropatė E. Jaskelevičienė.

Dar viena problema, dėl kurios kenčia didelė dalis šiuolaikinių žmonių – galvos ir pečių skausmai, kurie dažniausiai gydomi paprasta tablete nuo skausmo. Tačiau gydytoja atkreipia dėmesį, kad už to dažnai slepiasi ne vienkartinė priežastis, bet per gyvenimą sukaupta įtampa. Kodėl kūnas „pasirenka“ reikalauti dėmesio būtent per šią sritį? Anot E. Jaskelevičienės, atsakymas slypi mūsų pačių instinktuose.

„Patirdami stresą ar grėsmę, nesąmoningai susigūžiame – pakeliame pečius, įtempiame sprandą, tarsi gindamiesi. Trumpą laiką tai natūralu, bet, kai įtampa tampa kasdienė, pečiai taip ir lieka „pakelti“ – diena iš dienos, mėnesį po mėnesio. Juk net mūsų posakiai yra apie tai – sakome, kad nešame sunkią gyvenimo naštą ant pečių ar, kad kažkas yra mūsų galvos skausmas. Tai ne atsitiktinumas, nes būtent čia kūnas ir kaupia tai, ko nepaleidžiame.

Be to, įtampa, kurią dieną laikome pečiuose, niekur nedingsta ir naktį. Daugelis žmonių, ypač įtemptu laikotarpiu, miegodami nesąmoningai sukanda žandikaulį ar griežia dantimis, o ryte keliasi skaudančia galva, įtemptais smilkiniais ar sprandu ir net nenutuokia, kodėl. Tai fiziologija: žandikaulis, kaklas ir pečiai sudaro vieną įtampos grandinę, todėl tai, su kuo nesusitvarkome dieną, kūnas „perdirba“ naktį. Jeigu dažnai pabundate su neaiškiu galvos skausmu, verta atkreipti dėmesį ne tik į pagalvę, bet ir į tai, kiek įtampos atsinešate į lovą“, – galimas skausmo priežastis aiškina natūropatė E. Jaskelevičienė.

Ką su tuo daryti? Specialistė pataria pirmiausia „pagauti“ įtampą dar dieną, kol ji nespėjo „įsigerti“ į pečius – kas valandą trumpam stabtelėti ir sąmoningai nuleisti pečius, atpalaiduoti žandikaulį, giliai įkvėpti ir lėtai iškvėpti. Vakare verta sąmoningai „nusiimti dienos naštą“ – padėti telefoną, atlikti kelis paprastus pečių ir kaklo tempimo judesius, prireikus, užsidėti šiltą kompresą. Bet svarbiausias patarimas, anot gydytojos, yra ne fizinis: jei pečiai ir sprandas įsitempę nuolat, verta sąžiningai paklausti savęs, kokią atsakomybę ar rūpestį nešate taip ilgai, kad kūnas nebespėja atsipalaiduoti, ir dalies tos naštos kartu su specialistu pagaliau atsikratyti.