Kodėl taip lengvai pasiduodame baimei? Kodėl „fit“ produktai dažnai tėra brangiai parduodama iliuzija? Ir kodėl šiandien didžiausia grėsmė visuomenės mitybai gali būti ne maistas, o dezinformacija apie jį?
Vilniaus kolegijos (VIKO) Agrotechnologijų fakulteto prodekanė, Sveikatos priežiūros fakulteto docentė dr. Erika Kubilienė ir Chemijos ir maisto technologijos katedros lektorė, maisto technologė Elena Grinė sako pastebinčios paradoksalią situaciją – žmonės šiandien labiau bijo mokslu pagrįstų maisto priedų nei internete plintančių mitų.
Susiję straipsniai
„Žmogus bijo to, ko nesupranta“
Dr. E. Kubilienė sako, kad maisto priedų baimė turi labai gilias psichologines, evoliucines šaknis.
„Žmogaus smegenys yra užprogramuotos saugotis nuo apsinuodijimo. Sudėtingi cheminiai pavadinimai etiketėse, tokie kaip mononatrio gliutamatas ar natrio benzoatas, pasąmonėje įjungia pavojaus signalą, kad tai yra sintetinė, nepažįstama, vadinasi, potencialiai nuodinga medžiaga“, – dėsto dr. E. Kubilienė.
Tačiau, kaip pabrėžia specialistė, paradoksalu tai, kad maisto priedai yra vieni labiausiai tiriamų ir griežčiausiai reguliuojamų junginių pasaulyje.
„Europos maisto saugos tarnyba leidžia naudoti tik tuos maisto priedus, kurių saugumas įrodytas dešimtmečiais trukusiais tyrimais. Leistinos jų normos maiste nustatomos šimtus kartų mažesnės nei riba, galinti sukelti bent menkiausią poveikį sveikatai. Tačiau žmogus dažniausiai vadovaujasi ne mokslu, o emocijomis.“
Socialiniai tinklai parduoda baimę
Pasak dr. E. Kubilienės, būtent socialiniai tinklai šiandien tapo pagrindiniu maisto mitų varikliu. „Dezinformacija apie maistą pateikiama labai paprasta, emocinga ir lengvai suprantama kalba. Žmogaus smegenys iš prigimties yra tingios ir ieško kognityvinio lengvumo. Kai nuomonės formuotojas kviečia atsisakyti vieno produkto tam, kad lėtinė liga dingtų, mūsų smegenys tai priima su palengvėjimu. Tai suteikia iliuzinį kontrolės jausmą chaotiškame pasaulyje. Dezinformacija nebando mokyti biochemijos ar fiziologijos; ji siūlo paprastą „gelbėtojo“ ir „priešo“ (kuriuo dažniausiai tampa maisto priedai, cukrus, glitimas ar pieno produktai) naratyvą.“
Panašios nuomonės laikosi ir lektorė E. Grinė: „Maisto priedai – pakankamai sudėtingi cheminiai junginiai, kurių daugumos veikimo sąlygas ir saugų panaudojimą gali išmanyti tik specialistai. Todėl, trūkstant informacijos ar jos tiesiog nenorint ieškoti, lengviau demonizuoti ir pasmerkti.“
Didžiausia problema, anot dėstytojos, ta, kad algoritmai stiprina būtent emocijomis paremtą turinį.
„Vaizdo įrašas, kuriame gydytojas ar dietistas aiškina apie sveikatai palankų maitinimąsi, greičiausiai nesurinks daug peržiūrų. Tačiau rėkianti antraštė „Šis produktas žudo!“ akimirksniu tampa virusinė. Žmogui susidaro įspūdis, kad „visi apie tai kalba“, vadinasi, tai turi būti tiesa“, – sako būsimiems dietistams dėstanti mokslininkė dr. E. Kubilienė ir priduria, kad socialiniuose tinkluose nyksta ribos tarp profesionalo ir mėgėjo.
„Fit“ produktai dažnai mažai kuo skiriasi nuo saldainių
Dr. E. Kubilienė sako, kad didžiulė problema slypi ir sveikatingumo rinkodaroje.
„Didžiausias šios rinkodaros mitas – jei ant pakuotės parašyta „fit“, „protein“, „organic“ ar „be pridėtinio cukraus“, žmonės automatiškai mano, kad toks produktas yra sveikatai palankus ir jo galima valgyti beveik neribotai.“
Anot mokslininkės, kai kurie „sveiki“ produktai realybėje gali būti tiesiog cukraus ir kalorijų bomba.
„Granola dažnai pristatoma kaip idealus fitneso entuziastų maistas, tačiau tam, kad ji būtų traški ir skani, gamybos procese avižos gausiai apliejamos aliejumi ir saldikliais. Nedidelė porcija tokios granolos savo kalorijų kiekiu gali lengvai prilygti porcijai torto“, – nuslėptą tiesą atskleidžia dr. Erika Kubilienė.
Pasak docentės, ne ką geresnė situacija ir su baltyminiais batonėliais. „Dalis rinkoje esančių baltyminių batonėlių savo maistine verte mažai kuo skiriasi nuo paprastų šokoladinių saldainių – jie tiesiog papildyti baltymų izoliatu. Kasdienis tokių produktų vartojimas sukuria apgaulingą sveikatai palankaus maitinimosi sveikos mitybos įspūdį ir gali sutrikdyti žarnyno mikrobiotos veiklą.“
„Natūralus“ dažnai reiškia tik gerai atliktą marketingą
Lektorė E. Grinė sako, kad vartotojai labai dažnai pasiduoda emocijoms, kurias sukuria produktų pakuotės. „Jei tam tikras žodis ar reklaminė frazė nepažeidžia teisės aktuose esančių draudimų, marketingo specialistai tuo gali pasinaudoti. Tuomet vartojami žodžiai, kurie visuomenei sukelia asociacijas su geresniu, švaresniu ar kokybiškesniu produktu. Jei vartotojas tuo patiki, tai reiškia, kad reklamos specialistai puikiai atliko savo darbą, bet nieko daugiau.“
Anot maisto technologams dėstančios E. Grinės, užrašas „be E“ taip pat dažnai suprantamas klaidingai.
„Toks užrašas rodo tik viena – kad gaminant produktą nebuvo naudoti maisto priedai. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad produktas yra sveikatai palankus. Pavyzdžiui, uogienė gali būti išvirta be jokių maisto priedų, tačiau jos sudėtyje gali būti apie 60 proc. pridėtinio cukraus ir kurios ilgalaikis vartojimas gali tikrai pakenkti sveikatai“, – marketingo triukus rekonstruoja lektorė.
Pavojingiausias mitas – kad „natūralus“ visada saugu
Pasak dr. E. Kubilienės, vienas pavojingiausių šiandieninių mitų Lietuvoje – įsitikinimas, kad namuose pagamintas ar „natūralus“ maistas visada yra saugesnis už pramoninį.
„Patogenai, tokie kaip Clostridium botulinum ar Listeria monocytogenes, nekeičia maisto skonio, kvapo ar išvaizdos. Lietuvoje mirtinai pavojingi botulizmo atvejai dažniausiai susiję būtent su namuose ruoštais konservais.“
Ji pabrėžia, kad moderni maisto pramonė šiandien yra griežtai kontroliuojama, o vartotojai dažnai neįvertina, kiek daug saugumo sistemų veikia kasdien.
„Kai prekybos tinklai paskelbia apie galimai užkrėstos mėsos partiją, žmonės linkę panikuoti. Tačiau iš tikrųjų tai rodo, kad kontrolės sistema veikia. Produktai tikrinami nuolat, o apie riziką vartotojai informuojami labai greitai“, – pastaruoju metu vis dažniau spaudoje nušviečiamą situaciją dėl aptiktų galimai nesaugių produktų komentuoja dr. E. Kubilienė. Jai antrina ir kolegė E. Grinė, išvardindama visą maisto saugos patikros kelią: „Produktų kokybę tikrina ir gamintojas, periodiškai siųsdamas produktų mėginius laboratorinei kontrolei į sertifikuotą laboratoriją ir diegdamas savo veikloje maisto saugos sistemas, ir išorinę nuolatinę kontrolę vykdo kontroliuojant institucija. Lietuvoje tai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Mėginiai imami viso jau minėto maisto logistinio kelio metu. Tad produktų realizavimo metu perkybos centruose taip pat atliekama periodinė kontrolė imant produktų pavyzdžius. Be planinės kontrolės vykdoma patikra ir gavus vartotojų skundus.“
Didžiausia problema – ne E priedai, o kritinio mąstymo trūkumas
Dr. E. Kubilienė sako, kad šiandien dietistų vaidmuo tapo gerokai platesnis nei tik valgiaraščių sudarymas.
„Mūsų užduotis – išmokyti būsimus specialistus kalbėti apie tinkamą maitinimąsi mitybą taip pat aiškiai, patraukliai ir suprantamai, kaip pseudomokslas kalba apie mitus. Turime sukurti atsvarą baimės rinkodarai. Todėl šiandien VIKO rengiami dietistai yra ne tik maitinimosi planų ir valgiaraščių sudarytojai, bet ir stiprūs komunikacijos specialistai, gebantys dirbti skaitmeninėje erdvėje. Jie privalo išmanyti tokias sritis kaip klinikinė dietetika, nutrigenomika, maisto chemija,mikrobiologija“, – vis populiarėjančią dietisto specialybę ir jo rengimo užkulisius praskleidžia docentė.
Anot jos, pavojingiausi šiandien yra ne patys maisto produktai, o kraštutinumai ir pažadai apie „stebuklingą“ sveikatą.
„Pavojingiausi mitai yra tie, kurie siūlo greitus ir stebuklingus rezultatus – detoksikacijas, badavimą ar visišką produktų atsisakymą. Mokslas rodo priešingai: reali sveikatos prevencija slypi ne kraštutinumuose, o kasdienėje rutinoje – saike, balanse ir kritiniame mąstyme.“