„Pats dopaminas nėra problema. Jis nėra kažkoks „blogas cheminis junginys“, kurį socialiniai tinklai mums išleidžia į smegenis“, – sako psichologas Saulius Varnelis.
Jo teigimu, daug svarbiau tai, kaip smegenys mokosi iš patirties. Todėl prolema yra ne dopamino perteklius, o išsiugdomas elgesio modelis ir nuolatinis atlygio laukimas.
„Jeigu paėmęs į rankas telefoną kartais randi kažką malonaus – žinutę, patiktuką, įdomų vaizdo įrašą ar naujieną – smegenys pradeda susieti telefoną su galimu atlygiu.
Susiję straipsniai
Todėl po kurio laiko žmogus gali jausti norą patikrinti telefoną net tada, kai nežino, ko tiksliai ieško. Galima sakyti, kad smegenys išmoksta ne tiek „noriu Instagramo“, kiek „gal ten kažko yra“.
Ir būtent tas laukimas yra labai svarbus. Kai atlygis būtų garantuotas ir visada vienodas, ilgainiui jis taptų mažiau įdomus. O kai kartais gauni kažką labai įdomaus, o kartais – nieko, noras patikrinti gali išlikti labai stiprus“, – pastebi S. Varnelis.
Pasak jo, svarbu tai, kad socialiniai tinklai neretai tampa priemone reguliuoti nuotaikai. Žmogui pasidaro nuobodu ir rankos nejučia pradeda ieškoti telefono. Jei darbe nesinori pradėti nemalonios užduoties – pirštu trumpam paslenkama per telefono ekraną, kol atidėlioti nebegalima. O vienišumo jausmas gali būti slopinamas panyrant į socialinius tinklus.
„Trumpuoju laikotarpiu tai veikia. Žmogus gauna stimulą ir kuriam laikui nebejaučia nuobodulio, nerimo ar įtampos. Problema atsiranda tada, kai smegenys išmoksta: „Kai jaučiuosi nepatogiai, telefonas padės“, – paaiškina S. Varnelis.
Įpročio grandinė
Tai, kad rankos tarsi „pačios“ ieško telefono, nors žmogui net nekilo konkreti mintis, ko jam reikia, psichologo teigimu, atspindi, kad elgesys virsta automatiniu.
Bet jeigu tai kartojama daug kartų, elgesys tampa vis labiau automatinis.
Psichologas teigia, kad susiformuoja įpročio grandinė. Todėl žmogus įvairiose situacijose, kai gali užklupti nuobodulys – laukiant lifto, sėdint tualete, gulint lovoje, ar atradus kelių sekundžių pauzę darbe – nė nesusimastęs išsitraukia telefoną.
„Tai galima palyginti su automobilio vairavimu. Pradžioje apie daugelį veiksmų galvojame sąmoningai, bet vėliau dalį jų atliekame beveik automatiškai.
Todėl vien pasakyti sau „aš tiesiog turiu daugiau valios“ dažnai nepakanka. Reikia keisti pačią aplinką ir įpročio grandinę“, – sako S. Varnelis.
Nuobodulys – reikalingas
Dažnai pasigirsta, kad dėl socialinių tinklų įtakos žmonės nebegali ilgesniam laikui sutelkti dėmesį. Tačiau psichologas ragina neskubėti prie tokios kategoriškos išvados. Pasak jo, žmogaus dėmesys yra sudėtingesnis dalykas.
„Tačiau nuolatinis greitų stimulų vartojimas gali sustiprinti įprotį greitai keisti veiklą, kai tik pasidaro nuobodu.
Pavyzdžiui, žmogus pradeda skaityti dokumentą. Po kelių minučių tampa nuobodu. Atsiranda mintis: „Pažiūrėsiu į telefoną, tik minutę.“ Žmogus atsidaro socialinius tinklus ir gauna daug greitų stimulų. Tada grįžta prie dokumento – ir jis atrodo dar nuobodesnis.
Taip gali susiformuoti tam tikras kontrastas: viena veikla suteikia nuolatinį naujumo pojūtį, kita reikalauja pastangų ir atlygio reikia palaukti.
Kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) požiūriu čia labai svarbi nuobodulio tolerancija. Jeigu kiekvieną kartą pajutus nuobodulį jį iš karto pašaliname telefonu, neturime galimybės išmokti: „Galiu pabūti su nuoboduliu ir nieko nedaryti.“
O tokia tolerancija yra svarbi. Darbas, mokymasis, knygos skaitymas, sportas ar bet kokio sudėtingesnio tikslo siekimas dažnai reiškia, kad kurį laiką bus neįdomu, sunku ir nebus greito atlygio“, – pabrėžia S. Varnelis.
Ar telefonas nesuryja per daug laiko?
Psichologas paaiškina, kad telefone praleidžiamo laiko kiekis nėra vienintelis matas, padedantis įvertinti jo santykį su ekranais. Jo teigimu, svarbiau yra kokį poveikį tai daro žmogaus gyvenimui ir ar jis gali kontroliuoti savo elgesį.
Todėl S. Varnelis siūlo vertinti kelis dalykus.
„Pirmiausia – kontrolę. Žmogus planavo pabūti 10 minučių, bet praeina valanda. Jis ne kartą nusprendė sumažinti naudojimą, bet nepavyksta.
Antra – pasekmes. Dėl socialinių tinklų kenčia miegas, darbas, mokslai, santykiai, fizinis aktyvumas ar kitos svarbios veiklos.
Trečia – naudojimą kaip emocijų reguliavimo priemonę. Jeigu telefonas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su nerimu, vienišumu, nuoboduliu, liūdesiu ar stresu, tai jau svarbus signalas.
Ketvirta – automatiškumą. Žmogus nebesirenka, kada naudotis socialiniais tinklais – tiesiog nuolat tikrina telefoną“, – vardija S. Varnelis.
Jis sako, kad vertėtų sau užduoti klausimą: „Jeigu socialinių tinklų šiandien nebūtų, ką aš daryčiau su tuo laiku?“
„Jeigu žmogus tuomet supranta, kad beveik visą laisvą laiką užpildo telefonu, o kitos gyvenimo sritys dėl to traukiasi, tai jau rimtesnis signalas“, – sako psichologas.