Tačiau bėgant metams vis dažniau kyla nerimas: gal tai jau nebe paprastas užmaršumas? O gal prastėjanti atmintis, nemiga, griuvimai ar net vienatvė yra tiesiog neišvengiama senatvės dalis?
Zarasų sveikatos centro geriatrijos dienos stacionare dirbantis gydytojas geriatras Dovydas Vitkus sako, kad būtent čia žmonės dažnai daro vieną klaidą – pernelyg daug sveikatos problemų nurašo amžiui.
Iš tiesų dalis dalykų, kurie atrodo kaip natūralus senėjimas, yra sėkmingai koreguojami ar gydomi. O gerą savijautą ir savarankiškumą vyresniame amžiuje lemia kur kas daugiau nei vien geri genai.
Susiję straipsniai
Ne kiekvienas pamirštas faktas reiškia ligą
Pasak gydytojo, gerokai svarbiau stebėti ne pavienius užmaršumo epizodus, o tai, kaip jie keičiasi laikui bėgant ir ar nepradeda trukdyti įprastam gyvenimui.
„Elementarus užmaršumas yra nebūtinai ligos požymis. Jauni žmonės taip pat būna išsiblaškę, kaip pavyzdys, ieško telefono, kuris jau ir taip rankoje.
Natūraliai senstant atmintis, kaip ir kitos kognityvinės funkcijos, gali kisti. Kartais prireikia daugiau laiko prisiminti vardą ar žodį, tačiau informacija dažniausiai „sugrįžta“.
Jeigu atminties problemos progresuoja, pradeda trikti kasdienei veiklai, kaip apsipirkimas, finansų valdymas, keliavimas, reiktų pasitarti su gydytoju.“
Taigi vien tai, kad su amžiumi prireikia daugiau laiko prisiminti vardą ar žodį, dar nereiškia, kad atmintis sutriko. Tokie momentai gali pasitaikyti ir visiškai sveikam žmogui.
Vien kryžiažodžių smegenims neužtenka
Ar kryžiažodžiai, knygos ir naujų kalbų mokymasis padeda išsaugoti gerą atmintį? D . Vitkus sako, kad į kognityvinę sveikatą žvelgti plačiau.
„Didelę reikšmę turi per gyvenimą įgyti įgūdžiai, žinios, intelektas ir įpročiai. Jeigu žmogui niekada nepatiko spręsti kryžiažodžius ar mokytis kalbų, vargu ar tuo užsiims vyresniame amžiuje.
Šie ar kiti hobiai, lavinantys kognityvines funkcijas, yra naudingi kartu derinant fizinį aktyvumą, puoselėjant socialinius ryšius, kraujagyslių rizikos veiksnių kontrolę.“
Vienas iš dalykų, kurį verta išsaugoti net ir labai vyresniame amžiuje, – ryšį su kitais žmonėmis. Pasak geriatro, vienatvė nėra vien emocinė problema.
„Socialinė izoliacija yra vienas svarbiausių vėlyvo amžiaus rizikos veiksnių, siejamų su padidėjusia demencijos rizika, kurį galima pakeisti.
Socialinis gyvenimas ir reguliarus bendravimas siejami su mažesne demencijos rizika, geresne emocine savijauta ir didesniu savarankiškumu.“
Judėjimas, miegas ir kiti įpročiai, kurių nereikėtų atidėti rytojui
Norint kuo ilgiau išlikti savarankiškam, gydytojas siūlo nepamiršti ir labai praktiškų dalykų – judėjimo, mitybos, miego bei psichikos sveikatos.
„Labiausiai verta puoselėti reguliarų fizinį aktyvumą – aerobinę veiklą, pusiausvyros ir raumenų jėgos treniruotes, visavertę mitybą (Viduržemio jūros dietą), vengti alkoholio ir kitų žalingų įpročių, rūpintis savo psichikos sveikata, užtikrinti gerą miegą“, – vardija pašnekovas.
Miego įpročiai ir ritmas senstant gali pasikeisti, tačiau nuolatiniai miego sunkumai nebūtinai yra tai, su kuo reikia susitaikyti.
„Senstant miegas natūraliai tampa paviršutiniškesnis, galimi dažnesni prabudimai ar sunkiau užmiegama. Nemiga galima ne tik dėl senatvės, o dėl lydinčių problemų – patiriamo skausmo, vartojamų vaistų, lėtinių ligų, dažno šlapinimosi nakties metu ir kitų.“
Pasak gydytojo, miegui teigiamos įtakos turi tinkama miego higiena, fizinis aktyvumas dieną ir kofeino ribojimas antroje dienos pusėje.
Vis dėlto, jei nemiga užsitęsia arba dieną žmogus jaučiasi mieguistas ir pavargęs, jos nereikėtų nurašyti vien amžiui – vertėtų pasitarti su gydytoju.
Ne viską galima nurašyti amžiui
Anot D. Vitkaus, viena svarbiausių žinučių – nereikėtų tyliai susitaikyti su blogėjančia savijauta vadovaujantis nuostata, kad „vyresnio amžiaus žmonėms taip dažnai pasitaiko“.
„Dažnai susiduriu, kad pacientai nuvertina save dėl amžiaus, dėl to linkę nuslėpti prastėjančią atmintį, griuvimus, skausmą, šlapimo nelaikymą, blogėjančią klausą ar regą.
Šie sutrikimai nėra neišvengiama senėjimo dalis – juos gali sukelti ligos, vartojami vaistai ar kitos būklės, kurias galima gydyti arba koreguoti.“
Todėl gydytojas ragina nelaukti, kol problema taps rimta, ir pirmiausia apie ją pasikalbėti su šeimos gydytoju.
„Man kaip gydytojui geriatrui labai svarbu išsiaiškinti pagrindines žmogaus problemas ir padėti kartu su visa geriatrine komanda. Todėl raginu vyresnio amžiaus žmones kreiptis pas šeimos gydytoją, kurie prireikus gali nukreipti geriatro konsultacijai.“
Kartais sveikesnė ir aktyvesnė senatvė prasideda ne nuo sudėtingų pokyčių, o nuo labai paprasto sprendimo – nustoti manyti, kad prastai jaustis tam tikrame amžiuje yra tiesiog normalu.