Kolagenas nekeliauja tiesiai į odą ir sąnarius: kas iš tikrųjų vyksta, kai vartojame jo papildus?

Tačiau ar šie pažadai pagrįsti? Naujausia mokslinė apžvalga, publikuota Frontiers in Nutrition, leidžia šiuos pažadus įvertinti remiantis daugiau nei 60 klinikinių straipsnių, rašoma pranešime žiniasklaidai. 

Kolagenas yra svarbiausias struktūrinis baltymas žmogaus organizme – jis sudaro apie trečdalį visų kūno baltymų. Jo pagrindinė funkcija – suteikti audiniams tvirtumo ir elastingumo. Kolageno gausu odoje, kauluose, kremzlėse, sausgyslėse ir raiščiuose. Mokslininkai išskiria bent 28 kolageno tipus, tačiau žmogaus organizme svarbiausi yra I, II ir III tipai. Pirmasis dominuoja odoje ir kauluose, antrasis – kremzlėse, o trečiasis dažnai randamas kartu su pirmuoju odoje ir kraujagyslėse.

Inovatyvios medicinos centro vadovė, dr. Tatjana Ivaškienė teigia, kad su amžiumi natūrali kolageno sintezė organizme lėtėja, mažėja fibroblastų – ląstelių, atsakingų už kolageno gamybą – aktyvumas, o jau susidaręs kolagenas tampa labiau pažeidžiamas. Kolageno nykimą spartina ne tik amžius, bet ir ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas bei kiti gyvenimo būdo veiksniai.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad kolageno nykimas nėra visiškai neišvengiamas procesas. Tyrimai rodo, kad gyvenimo būdo veiksniai gali jį reikšmingai sulėtinti. Subalansuota mityba, turtinga baltymais ir vitaminu C (būtinu kolageno sintezei), reguliarus fizinis aktyvumas, apsauga nuo saulės ir žalingų įpročių vengimas gali padėti ilgiau išlaikyti audinių struktūrą ir funkciją.

Kalbant apie kolageno produktus, svarbu ne tik tai, iš kokio šaltinio kolagenas gaunamas. Ne mažiau reikšminga yra ir jo gamybos bei apdorojimo technologija. Docentė, mokslininkė dr. Urtė Prentice pabrėžia, kad „vien užrašo kolagenas ant produkto nepakanka – skirtingai apdorotas tas pats pradinis baltymas gali pasižymėti visiškai kitokiomis savybėmis“. Kolagenas yra didelės molekulinės masės, sudėtingos trimatės struktūros baltymas.

Jo išskyrimo iš žaliavos, valymo ir tolesnio apdorojimo sąlygos – temperatūra, terpės rūgštingumas, fermentinis ar cheminis poveikis – gali lemti, ar išlieka natūrali kolageno trigubos spiralės struktūra (trys tarpusavyje susisukusios baltymų grandinės), ar ji suardoma, o pats baltymas suskaidomas į mažesnius fragmentus.

Pasak dr. U. Prentice, geras pavyzdys yra skirtumas tarp kolageno, želatinos ir kolageno peptidų. Kontroliuojamai hidrolizuojant kolageną gaunami mažesnės molekulinės masės kolageno peptidai, plačiai naudojami maisto papilduose. Tuo tarpu suardžius natūralią kolageno struktūrą, pavyzdžiui, termiškai apdorojant, gaunama želatina.

„Tai nėra tik skirtingi tos pačios medžiagos pavadinimai. Keičiantis molekulinei struktūrai keičiasi tirpumas, mechaninės ir biologinės savybės, todėl keičiasi ir tai, kam tokią medžiagą galime panaudoti“, – aiškina mokslininkė.

Todėl vertinant kolageno produktus svarbi ne tik jų gyvūninė ar jūrinė kilmė, bet ir išskyrimo bei valymo būdas, hidrolizės laipsnis, susidariusių peptidų molekulinė masė ir galutinė produkto paskirtis.

Kolageno panaudojimas neapsiriboja maisto papildais. Šiuolaikinėje biomedžiagų inžinerijoje jis tiriamas kaip medžiaga vaistų pernašos sistemoms, regeneracinei medicinai ir audinių inžinerijai. Dr. U. Prentice pasakoja, kad šiuo atveju kolageno funkcija yra visai kitokia: „Kolagenas nebūtinai turi būti veiklioji medžiaga. Jį galime panaudoti kaip karkasą arba nešiklį, į kurį įterpiamas vaistas.“

Iš kolageno galima formuoti hidrogelius, plėveles, kempines, mikro– ir nanodaleles, o į jų struktūrą įterpti terapines medžiagas. Tokios sistemos kuriamos siekiant apsaugoti veikliąją medžiagą nuo pernelyg greito suirimo, kontroliuoti jos išsiskyrimo greitį arba padėti jai ilgiau išlikti reikiamoje organizmo vietoje. Keičiant kolageno koncentraciją, dalelių dydį, jų struktūros sutankinimą ar paviršiaus savybes, galima keisti ir vaisto išsiskyrimo charakteristikas.

„Dar įdomesnės yra nanodalelės, kurių paviršių galime papildomai modifikuoti molekulėmis, atpažįstančiomis konkretų biologinį taikinį. Tuomet kuriame ne tiesiog vaisto nešiklį, bet sistemą, kurios paskirtis – padėti terapinei medžiagai pasiekti konkrečias ląsteles ar audinius“, – pažymi dr. U. Prentice. Tokios technologijos yra viena iš aktyviai vystomų taikinių vaistų pernašos krypčių.

Su kolageno kilmės medžiagomis susiduriame ir daug paprastesnėje vaistų formoje – įprastose kapsulėse. Kaip pastebi dr. U. Prentice, šiuo atveju kalbame ne apie pačią kolageno molekulę, o apie želatiną, iš kurios gaminami kapsulių apvalkalai.

Jos gamybos metu natūrali kolageno struktūra yra denatūruojama. Tokios kapsulės daugiausia atlieka apvalkalo funkciją: jų viduje gali būti milteliai, granulės, aliejai ar kitos veikliosios medžiagos. Patekusi į virškinimo traktą želatininė kapsulė ištirpsta ir išlaisvina savo turinį.

„Pažangiose vaistų pernašos sistemose kalbame jau apie kitą mastelį ir kitokią funkciją. Kolagenas gali būti ne išorinis kapsulės apvalkalas, o pati mikro– ar nanostruktūrinė matrica, kurioje yra vaisto molekulės“, – skirtumą paaiškina mokslininkė.

Taigi tas pats pradinis baltymas, priklausomai nuo pasirinktos technologijos, gali tapti kolageno peptidais maisto papildams, želatina kapsulių apvalkalams arba mikro– ir nanostruktūromis vaistų pernašai.

Pasak dr. U. Prentice, būtent todėl šiuolaikiniame biomedžiagų moksle svarbu klausti ne tik, ar produkte yra kolageno, bet ir kokios struktūros jis yra, kaip buvo pagamintas ir kokiai funkcijai ši medžiaga sukurta.

Rinkoje galima rasti įvairių kolageno papildų formų, kurios dažnai pristatomos kaip skirtingai veikiančios ar „geresnės“. Tačiau svarbu suprasti jų pagrindinius skirtumus.

Hidrolizuotas kolagenas (dar vadinamas kolageno peptidais) yra viena dažniausiai naudojamų formų. Jis suskaidytas į mažesnius peptidus, todėl yra lengvai virškinamas. Būtent ši forma dažniausiai naudojama tyrimuose, kuriuose pastebimas nedidelis teigiamas poveikis odai ar sąnariams.

Natūralus (nehidrolizuotas) kolagenas dažniau randamas želatinoje ar maisto produktuose. Jo savybės ir veikimo mechanizmai skiriasi nuo hidrolizuotų kolageno peptidų, todėl šių formų nereikėtų automatiškai vertinti kaip lygiaverčių.

Nedenatūruotas kolagenas, ypač II tipo, kartais naudojamas sąnarių sveikatai. Manoma, kad jis gali veikti per imuninės sistemos mechanizmus, tačiau įrodymai kol kas riboti ir ne visuomet nuoseklūs.

Jūrinis kolagenas dažniausiai gaminamas iš žuvų odos ar kitų šalutinių žuvininkystės produktų. Nors jis dažnai reklamuojamas kaip geriau įsisavinamas, nėra pakankamai tvirtų įrodymų, kad vien dėl savo jūrinės kilmės jis būtų veiksmingesnis už kitų gyvūninių šaltinių kolageną. Svarbu ir tai, kad jūrinis kolagenas yra gyvūninės kilmės, todėl netinka vegetarams ir veganams.

Inovatyvios Medicinos Centro mokslininkė Greta Kasputė pabrėžia, kad „pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir vadinamasis „augalinis kolagenas“. Tačiau augalai kolageno negamina. Tokie produktai dažniausiai yra vitaminų, mineralų ar augalinių ekstraktų mišiniai, galintys prisidėti prie natūralios kolageno gamybos, bet paties kolageno nesuteikia.“ Todėl „augalinis kolagenas“ nėra tikras kolagenas – tai veikiau medžiagos, galinčios palaikyti natūralią organizmo kolageno sintezę.

Vienas dažniausių mitų – kad išgertas kolagenas „nukeliauja“ tiesiai į odą ar sąnarius. Taip nevyksta. Virškinimo metu kolagenas suskaidomas į aminorūgštis ir trumpus peptidus, kuriuos organizmas naudoja pagal savo poreikius. Tarp svarbiausių kolageno „statybinių blokų“ yra glicinas, prolinas ir hidroksiprolinas. Kai kurie kolageno peptidai gali būti įsisavinami nevisiškai suskaidyti ir veikti kaip signalinės molekulės, galinčios skatinti odos ar kremzlės ląstelių aktyvumą. Vis dėlto šis mechanizmas dar nėra pakankamas pagrindas žadėti ryškų klinikinį poveikį.

Svarbu ir tai, kad kolageno papildų poveikis nėra momentinis. Mokslininkė dr. Tatjana Ivaškienė pasakoja: „Net jei jie veikia, rezultatai dažniausiai pastebimi tik po kelių savaičių ar mėnesių.“

Minėtoje Frontiers in Nutrition apžvalgoje analizuoti daugiau nei 60 klinikinių tyrimų, vertinusių kolageno papildų poveikį. Rezultatai – nevienareikšmiai, bet įdomūs.

Oda. Dalis tyrimų rodo, kad 8–12 savaičių vartojant hidrolizuotą kolageną gali pagerėti odos drėgmė, elastingumas ir sumažėti smulkių raukšlių gylis. Vis dėlto efektas dažniausiai yra nedidelis ir priklauso nuo individualių veiksnių.

Sąnariai. Kai kuriuose tyrimuose pastebėtas nedidelis skausmo sumažėjimas žmonėms, sergantiems osteoartritu arba patiriantiems fizinį krūvį. Tačiau rezultatai nėra vienodi visose studijose.

Kaulai ir raumenys. Yra duomenų, kad kolagenas kartu su fiziniu aktyvumu gali prisidėti prie raumenų masės didėjimo ar kaulų tankio palaikymo, tačiau šie efektai dažniausiai pasireiškia kaip kompleksinės intervencijos dalis.

Nors rezultatai atrodo teigiami, mokslininkai pabrėžia ir svarbius apribojimus. Daugelyje tyrimų dalyvavo nedidelės žmonių grupės, o metodikos skyrėsi. Be to, dalį tyrimų finansavo papildų gamintojai, todėl būtina kritiškai vertinti galimą šališkumą. Kolageno poveikis paprastai yra subtilus, o ne stebuklingas.

Atsakymas priklauso nuo lūkesčių. Jei tikimasi greito ir akivaizdaus poveikio – jis greičiausiai nuvils. Tačiau kaip viena iš bendros sveikos gyvensenos dalių kolagenas gali turėti nedidelį teigiamą poveikį, ypač odai ar sąnariams. Renkantis papildą verta atkreipti dėmesį į realų kolageno kiekį vienoje porcijoje ir visą produkto sudėtį. Kai kuriuose produktuose nemažą dalį sudaro saldikliai, skonio ar kvapo priedai, todėl verta žiūrėti ne tik į produkto pavadinimą, bet ir į tai, kiek kolageno iš tikrųjų gaunama su viena doze.

Ne mažiau svarbi ir bendra mityba: pakankamas baltymų kiekis, vitaminas C, cinkas, varis bei reguliarus fizinis aktyvumas sudaro kur kas platesnį pagrindą audinių sveikatai nei vienas papildas. Ieškantiems paprastesnės sudėties, galima rinktis ir maisto pagrindu pagamintus produktus, pavyzdžiui, Lietuvoje siūlomus kaulų sultinio produktus „Soleul“ ar „Magic Broth“. Tačiau ir šiuo atveju verta vertinti ne vien produkto kilmę ar natūralumo deklaracijas, bet ir realią jo maistinę sudėtį.