Jis priduria, kad anksčiau rasdavome kitų veiklų dėmesiui sutelkti. Pavyzdžiui, mokinys iš neturėjimo ką veikti piešdavo matematikos sąsiuvinyje, o dabar, jei yra tokia galimybė, pasineria į telefoną.
Docentas pastebi, kad šiuolaikinis žmogus dažnai turi ne vieną socialinio tinklo paskyrą. Įvairios programėles turi pranešimų (angl. notifications) funkciją, tačiau docentas mano, kad daugelis žmonių ją yra išjungę, nes pavargo nuo dirgiklių.
„Vidutinis mobilaus telefono vartotojas moka išsijungti „push“ pranešimus ir spėčiau, kad dauguma žmonių yra tą padarę. Kitaip žmogus negalėtų visiškai nieko veikti, nes visą laiką suvalgytų tų pranešimų tikrinimas“, – teigia V. Legkauskas.
Susiję straipsniai
Veikia paskatinimo sistema
Socialinių tinklų siūlomas turinys pasižymi trumpa dėmesio sutelktimi. „TikTok“ vaizdo įrašas gali trukti vos kelias sekundes. Pasak docento, informacijos fragmentacija leidžia sukurti įvairovės įspūdį.
„Kita priežastis – žmogus mėgsta tai, kas jam patinka. Jeigu atsidarau socialinį tinklą ir tai, ką ten matau, man nepatinka, tikėtina, kad aš išjungsiu programą.
Todėl socialinis tinklas moko žmogų, kad jei turinys jam nepatinka, tiesiog pabrauk pirštu per ekraną ir sekantis iššokęs dalykas gal patiks.
Psichologai tai vadina kintamojo dažnio paskatinimo sistema. Už tam tikrą veiksmą tu paskatinimą gauni ne vieną kartą, bet kintamu dažniu. Kartais reikia dukart pabraukti pirštu, kartais penkis kartus, kad pamatytum kažką, kas tave sudomina“, – sako V. Legkauskas.
Jis priduria, kad būtent todėl ir socialinių tinklų turinio vienetai yra trumpi, kad žmogus neužgaištų per daug laiko ir neišjungtų programos, kol ras tai, kas jį sudomintų.
Lengviau nereiškia geriau
Dažnai kalbama apie tai, kad socialiniai tinklai skatina dopamino išsiskyrimą, tad žmogaus smegenys pripranta prie lengvai pasiekiamo atlygio. Tačiau V. Legkauskas nemato tragedijos dėl kintančių visuomenės įpročių.
„Dauguma žmonių turi savireguliaciją, kuri neleidžia išsirutulioti bėdai. Bet pasaulis yra margas, egzistuoja problema, kad žmonės iš daugybės galimybių renkasi paprasčiausią dalyką.
Nauja stimuliacija yra bazinis žmogaus poreikis – kaip maistas, miegas, vanduo ir oras – bet yra skirtumas, kokiu būdu mes naują stimuliaciją pasiekiame. Socialiniai tinklai būtent tai ir siūlo.
Jeigu mes gauname dalykui lengvai, dingsta motyvacija „auginti raumenį“, kuris padėtų dalykus gauti sudėtingesniu būdu. Jeigu užtenka paspausti mygtuką ir maistą iki lovos atveš robotukas, tuomet dingsta interesas atsikelti, nueiti iki virtuvės ir pačiam ką nors pasigaminti“, – aiškina V. Legkauskas.
Tačiau docentas nuramina nuogąstaujančius, kad socialiniai tinklai pakeičia gyvą bendravimą. Kaip pavyzdį, jis pateikia COVID-19 pandemijos laikotarpį, kai žmonės akivaizdžiai negalėjo pasitenkinti vien skaitmenine komunikacija.
„Tuo klausimu stresuojame jau 20 metų, bet šitas laikotarpis jau parodė, kad visai be reikalo“, – pastebi V. Legkauskas.
Kaip sumažinti laiką telefone?
Bene kiekvienas yra susimąstęs, kad pavyktų nuveikti daugiau prasmingų dalykų, jei mažiau laiko praleistų socialiniuose tinkluose. Deja, senus įpročius pakeisti nėra lengva.
Psichologas Saulius Varnelis siūlo pirmiausia kelias dienas nieko nekeisti ir tiesiog stebėti savo elgesį. Ne tik kiek laiko praleidžiama telefone, bet ir kada telefonas paimamas.
Pavyzdžiui:
– Kada dažniausiai imu telefoną?
– Kas tuo metu vyksta?
– Ką jaučiu?
– Apie ką galvoju?
– Ko tikiuosi gavęs telefoną?
– Kiek laiko planavau naudotis ir kiek iš tikrųjų naudojausi?
– Kaip jaučiuosi po to?
„Tai jau yra kognityvinės elgesio terapijos (KET) požiūris – ne tiesiog „mažink telefono laiką“, o išsiaiškink, kokią funkciją tas elgesys atlieka.
Jeigu telefoną imu tada, kai nuobodu, reikia mokytis toleruoti nuobodulį. Jei imu tada, kai neramu, reikia ieškoti kitų būdų reguliuoti nerimą. Jei imu vengdamas nemalonios užduoties, reikia dirbti su vengimo įpročiu.
Tada galima pradėti nuo mažų, konkrečių pakeitimų: išjungti nereikalingus pranešimus, nelaikyti telefono šalia darbo vietos, nustatyti konkrečius laikus socialiniams tinklams, neimti telefono į lovą“, – paaiškina S. Varnelis.
Svarbiausia, pasak jo, yra nebandyti iš karto tapti žmogumi, kuris visai nesinaudoja telefonu. Tikslas nėra pašalinti telefoną. Tikslas – susigrąžinti pasirinkimą.
„Galutinis klausimas būtų ne „Kiek valandų šiandien praleidau telefone?“, o: „Ar šiandien telefoną naudojau todėl, kad pats to norėjau, ar todėl, kad atsiradus nuoboduliui, stresui ar laisvai sekundei mano smegenys automatiškai liepė jį pasiimti?“. Būtent šis klausimas ir gali būti pradžia į kelią pokyčių link.
Kita vertus, jeigu žmogus mato, kad pats bandymas sumažinti naudojimą nuolat baigiasi nesėkme, verta pažvelgti šiek tiek plačiau. Kartais problema slypi ne pačiame telefone, o tame, nuo ko telefonu bandome pabėgti ar ką juo bandome gauti – ramybę, atsitraukimą nuo streso, ryšį su kitais, užsimiršimą ar tiesiog būdą neužsibūti su nemaloniomis mintimis“, – dėsto S. Varnelis.
Tokiais atvejais pokalbis su psichologu gali padėti geriau suprasti šį elgesio modelį ir rasti kitus būdus tvarkytis su tuo, kas slypi už jo.